Prieš šešerius metus restauracijai uždaryti Kauno šv. Apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vargonai, pagaliau vėl sugaus. Vos už kelių dienų – gruodžio 18-ąją, jie kauniečiams bus pristatyti specialaus renginio metu.
Portalas „Kas vyksta Kaune” apie instrumentą pasidomėjo prieš didžiąją dieną, pirmadienį apsilankę arkikatedroje ir pakalbino VšĮ Kauno religinės muzikos centro direktorę, vargonininkę Dalią Jatautaitę.
Vieninteliai Lietuvoje
Užkopę siaurais laiptais į arkikatedros balkoną, iš arti išvydome 1882-1896 m. meistro Juozapo Radavičiaus statytus vargonus, jie užima maždaug tiek vietos, kiek didžiulis kambarys.
Bažnyčios lankytojams iš apačios matoma tik vamzdynas ir vieta chorui. Šie Juozapo Radavičiaus statyti vargonai įtraukti į kultūros paveldo sąrašą.
Pirmame restauracijos etape, kaip pasakojo D. Jatautaitė, buvo atstatytas dūmimo mechanizmas – rankiniu būdu sukamas ratas, kurio pagalba į dumples patenka oras, o šis toliau keliauja į vamzdžius iš kurių sklinda garsas. Šiam darbui atlikti reikia kelių stiprių vyrų. Dabar šį darbą atlieka variklis, tad vargonais groti būtina elektra.
Juozapo Radavičiaus romantiniai vargonai turi apie 3,5 tūkst. vamzdžių, 63 registrus, tris klaviatūras rankoms, vadinamas manualais ir pedalinę klaviatūrą groti kojomis.
„Tai unikalus, didžiausias istorinis lietuviškas instrumentas ir vertingiausias, pagal savo skambesį visoje šalyje. Kituose miestuose vargonai atvežti jau naudoti iš užsienio, o šie statyti specialiai šiai arkikatedrai, lietuvio meistro”, – pabrėžė D. Jatautaitė.
Jau beveik neskambėjo
Kaip atviravo D. Jatautaitė, apie vargonų restauraciją pradėta galvoti dar 2000-aisiais, mat instrumentas buvo jau prastos būklės.
„Prieš šešerius metus, kai pradėta restauruoti – vargonai menkai skambėjo. Viso remonto metu, arkikatedroje naudoti kompiuteriniai vargonai, stovintys presbiterijoje. Jiems nereikia ypatingos priežiūros, nepriklausomai nuo temperatūros pokyčių, drėgmės jų derėjimas nekinta, priešingai, nei vamzdiniams vargonams”, – aiškino D. Jatautaitė.
Prie instrumento būklės prastėjimo prisidėjo ir kritinės būklės arkikatedros stogas: „Prieš stogo remontą kiaurymė buvo tiesiai virš vamzdyno. Toje vietoje tinkas tiesiog krito tiesiai į vamzdžius, o jų apie 3,5 tūkstančių! Koks darbas juos išvalyti! Apie derinimą nė kalbos būti negalėjo. Didžiausias siaubas vargonams – dulkės. Pagaliau stogas sutvarkytas”, – džiaugėsi pašnekovė.
Ji atviravo, kad vien tik grojant pedaline klaviatūra jau po ja kaupiasi dulkės, todėl vargonininkai atsineša persiauti plonapadžius batus, kai kurie groja basi. Tai reikalinga ir geresniam klaviatūros pojūčiui ir dėl estetikos.
Kas padaryta
Vargonininkė pasakojo, kad rekonstruotos visos pagrindinės vargonų dalys: pakeistos dumplės, įdėtas naujas pūstuvas ir atnaujinta griežykla.
Dumples restauruoti buvo sunaudota apie 150 kv. m. avių odos, kaip svarsto muzikė, tam galėjo prireikti didelės avių bandos.
Svarstoma, kad atnaujinti vargonai iki kitos didelės restauracijos tarnaus mažiausiai 50 metų. Mažesni, einamieji remonto darbai, eksploatuojant vargonus, yra natūralus reiškinys. Tikimasi, kad ateityje bus restauruotas ir autentiškas vargonų fasadas.
Atstoja orkestrą
Sakoma, kad vargonai – instrumentų karalius, tai tiesiog orkestras, kuriuo galima išgauti skirtingų instrumentų garsus: pučiamųjų, styginių instrumentų garsus, o bendrame skambesyje sukuria orkestro iliuziją.
Tačiau, pasak D. Jatautaitės, vargonus suderinti žymiai sunkiau, nei tikrame orkestre atskirus instrumentus, kur kiekvienas muzikas derina tik savo vienintelį (fleitą, klarnetą, trimitą ar pan.).
„Nepalyginamai sudėtingiau suderinti vargonus, kuriame ne vienas, o 3,5 tūkstančių vamzdžių! Šmaikštaujama, kad dideli vargonai niekada idealiai nedera”, – pažymėjo VšĮ Kauno religinės muzikos centro direktorė.
Vargonus, priklausomai nuo vietos kurioje jie stovi, reikia derinti dažnai. Didelių vargonų, tokie kaip Kauno arkikatedroje, priežiūra nėra paprasta, suderinti tokį didelį instrumentą, kuriame apie 3,5 tūkst. vamzdžių neužtenka kelių valandų, procesas dažnai trunka keletą dienų.
Anot pašnekovės, daugumoje bažnyčių naudojami elektroniniai vargonai, nes nereikalauja priežiūros, jais ir groti bažnyčios vargonininkams paprasčiau, nes profesionalių vargonininkų Kaune galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Restauracijai aukojo ir geradariai
Šešerius metus trukusią restauraciją atliko profesionalūs meistrai iš Marijampolės, įmonė TŪB „Sūduvos vargonų dirbtuvė”. Pirminė restauracijos sąmata buvo žymiai didesnė, galiausiai per šešerius metus buvo sutilpta į 330 tūkstančius eurų.
Didžiąją dalį lėšų skyrė Kauno miesto savivaldybė – daugiau kaip trečdalį, Kultūros paveldo departamentas skyrė apie 120 tūkst. eurų, likusią dalį paaukojo privatūs rėmėjai, nemažai prisidėjo ir Kauno arkivyskupija bei arkikatedros parapija.
Kad suskambėtų didieji vargonai prisidėjo ir profesionalūs muzikai, aktoriai, kurie, anot Kauno religinės muzikos centro direktorės D. Jatautaitės, mielai atsiliepė į kvietimą neatlygintinai koncertuoti Kauno miesto visuomenei. Šių renginių metu, kuriuos globojo p. Alma Adamkienė, buvo renkamos lėšos vargonų restauracijai.
Grojo pats J. Naujalis
Kaip pasakojo D. Jatautaitė, nuo 1892 metų vargoninkauti čia pradėjo pats profesionaliosios muzikos patriarchas Juozas Naujalis ir dirbo jis čia iki pat mirties. Prie šių vargonų maestro sukūrė gražiausius savo vargoninius opusus, vienas iš jų – J. Naujalio „Malda”, skambės ir vargonų atidarymo koncerte sekmadienį.
Šiais vargonais griežė ir didieji Lietuvos muzikai Aleksandras Kačanauskas, Stasys Šimkus, Konradas Kaveckas.
Kauno arkikatedroje daugiau kaip 50 metų vargoninkavo vienas ilgiausiai bažnyčioje dirbusių vargonininkų, kompozitorius Pranciškus Beinaris (1921-2007 m.), būtent jo nuopelnas, kad Juozapo Radavičiaus statyti vargonai išliko. Jis tarsi apglėbęs saugojo instrumentą nuo savamokslių ir dažnai neišmanančių bei nesąžiningų vargonų remontuotojų.
„Kai 1983 metais atvykau į Kauną, P. Beinaris vargoninkavo katedroje. Tuomet jau buvo ligotas, bet vis dar grojo. Norinčių „paremontuoti“ neprileisdavo artyn. Jis pats prižiūrėjo, tvarkė. Ech, tuomet vargonai dar priminė didelių vargonų skambesį, bet kasmet jie vis labiau duso, kol galiausiai beveik nutilo ir tapo būtina instrumentą restauruoti iš pagrindų”, – sakė D. Jatautaitė.
Debiutas jau sekmadienį
Baigdama pokalbį, D. Jatautaitė teigė, kad labai svarbu kuo dažniau vargonais groti, mat jei niekas jais negros – vamzdyne rinksis dulkės, mechanika pamažu pradės strigti. „Vargonai – gyvas organizmas, jie turi būti nuolat naudojami. Įsivaizduokite, jei kalbate tik sekmadienį, o kitas savaitės dienas visiškai tylite, kaip jaustumėtės? Taip ir su vargonais. Jie turi veikti pastoviai, ne tik, kad nenusėstų dulkės vamzdžiuose, bet kad ir vargonų skambesys pasitiktų visus užėjusius į arkikatedrą. O tai jau šventė ir sielai „, – kalbėjo muzikė.
Gruodžio 18 d. 15 val. iškilmingu koncertu sugaus restauruoti arkikatedros vargonai. Juos pirmąkart išgirsti kviečiami visi kauniečiai ir miesto svečiai.
