Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Spalio 30-ąją 1934-aisiais „Lietuvos aidas“ rašė, kaip buvo tvarkomi Kauno finansai.
„Finansai, pagrindiniausia miesto ūkio šaka. Per „demokratiškųjų“ savivaldybių šeimininkavimo 12 metų, tik du šios šakos vadovai pasikeitė. Vadinasi, pakankamai turėjo laiko finansų skyriaus darbą sutvarkyti, įvesti sistemą ir pripratinti prie darbo pasirinktuosius tarnautojus. Ši darbo šaka galėjo būti visiškai stabilizuota. Darbas ėjo ir negalima sakyti, kad jis būtų be jokio plano ėjęs. O kiek jis buvo naudingas miesto ūkiui, parodys keletas charakteringesnių pavyzdžių.
Mokesčiai, opiausia sritis, bet kartu ir stambiausia miesto savivaldybės pajamų pozicija, ypač įkainojimo ir butų mokestis.
Įkainojimo mokestis imamas už nekilnojamąjį turtą, esantį miesto ribose ir jo dydis nustatomas iš gaunamojo pelno. Mokestį nustatinėjo tam tikra komisija, žiūrėdama turto vietoje. Komisija, nustatydama mokestį, turėjo išvesti jį iš faktinių pajamų, pav., kad ir iš butų nuomos. Tačiau to dalyko ji nepaisė ir nustatinėjo mokestį kaip norėjo. Dėl to ir daugeliui namų savininkų, turinčių butus pačiam miesto centre: Laisvės al., Kęstučio, Duonelaičio, Ožeškienės ir Putvinskio g-vėse, 4-6 kambarių, buvo nustatyta 50-70 lt. Mėnesinės nuomos. Pav., 1029 m. minėtame rajone parodyta esant 964 butus po 50 lt. Nuomos mėn., 1019 – po 100 lt. Ir tik 211 – po 300 lt. Kokios butų kainos Kaune buvo, puikiai žino miestelėnai. Nei tada, kai butų labai stigo ir kai komisija dirbo, nei dabar, kad butų pakanka minėtame rajone, negalima gauti 3-4 kambarių buto pasinuomoti už 50-70 ir net už 100 litų. Kuo gi vadovavosi komisija taip žemas butų nuomos kainas nustatydama ir ko ji tuo siekė? Juk ji, būdama miesto savivaldybės aparato dalimi, tokiu savo darbu milžiniškus nuostolius miesto savivaldybei darė. Kaip aiškėja iš valstybės kontrolės revizijos aktų 5 metų laikotarpiui, komisija yra nustačiusi 50-80% žemesnes butų nuomos kainas, kaip faktinai buvo.
Neteisingai nustatinėdama butų kainas, kiršino ir mokesčių mokėtojus. Na ir kaip galėjo jaustis tas mokesčių mokėtojas, kuris už rūsyje nuomojamą apytamsį 2 kambariukų butelį mokėjo daugiau mokesčių; kaip pats namų savininkas, turįs 6 kambarių butą geriausioje namų dalyje. Tokio darbo, kokį yra toji komisija padariusi, nieku negalima pateisinti, vis dėlto miesto valdyba komisijai per 1925-1929 metus yra sumokėjusi 124.187 litus už darbą.
Arba butų mokestis. Kasmet namų savininkai turi pranešti miesto savivaldybei, kiek gauna nuomos už butus. Finansų skyrius turi tas žinias patikrinti, suderinti jas su įkainojimo komisijos pateiktomis žiniomis ir vaduodamasis įstatymu, nustatyti buto mokestį. Tačiau tos žinios daugiausia buvo teikiamos neteisingos, bet nematyti, kad jos būtų buvusios tikrintos, dėl to ir buto mokestis nustatinėtas neteisingai: vieniems per aukštas, o kitiems – juokingai mažas. Nesiimu tvirtinti, kad taip daryta nesusivokiant, nes kaip būtų galėję mokesčių nustatinėtojai patikėti, kad už miesto vidutinių namų savininkas už 6-7 kambarių butą gauna 50 ar 100 litų nuomos per mėnesį. O juk panašių faktų buvo daug.
Žmonės piktinosi ir skundėsi, kad miesto valdyba neteisingai mokesčius nustato. Buvo apie tai rašyta ir spaudoje, bet būtis nesikeitė.
Nors ir savotiškai finansų skyrius mokesčius nustatydavo, bet ir tuo būdu nustatytų nesirūpindavo gauti. Pav., 1927-1929 m. laikotarpyje arti pusės stambesniųjų mokesčių mokėtojų nesumokėjo mokesčių. Bet finansų skyrius nesiėmė priemonių jiems išreikalauti. Tik 1930 m. buvo pradėta reikalauti nesumokėtus mokesčius prievarta, per savivaldybės policiją. Tačiau ir tai daryta ne visiems, kas mokesčių nesumokėjo, bet tik kai kuriems.
Taip ir augo mokesčius nesumokėjusių skaičius. Tarp jų buvo ir tokių, kurie mokesčių arba nė kartą nebuvo mokėję, arba kelerius metus iš eilės nemokėjo. Dėl tos priežasties nesumokėtų mokesčių sumos metai į metus augo ir augo. Kiek iš tikrųjų buvo mokesčių nesumokėta, net ir susivaikyti sunku, bet, sprendžiant iš buto mokesčio, bus didelės sumos. Pav., 1927 m. liko buto mokesčio nesumokėta per 52%, 1928 m. – 61%, 1929 m. – 54%, vargu ar mažiau 1930 m.
Nesumokėtų mokesčių sumos buvo kilojamos iš vienų metų į kitus, kaip „nepriemokos“. Kiek tokių nepriemokų „demokratiniais“ laikais buvo susikrovę, sunku pasakyti, nes dalis jų buvo „nurašoma“, dalis vėliau išreikalauta, bet vis dėlto dar liko jų milijonai. Šių metų pradžioje „nepriemokos“ siekė apie pustrečio milijono litų.
Kas gi mokesčių nemokėjo? Apie tai iš dalies jau buvo pasakyta, bet norint tiksliau tai apibūdinti, tenka pasakyti, kad daugumos mokesčio nemokėjusiųjų arba mokėjimą užvilkinusių, gyveno miesto centre ir senamiestyje, o nemokėjo ne dėl neturto.
Nors ir buvo miesto valdybos nutarimas, kad rašyti visus tuos, kas nesumokėjo buto mokesčio ir kurie buvo nesurasti į atskirą knygą, bet valstybės kontrolės valdininkai, tikrindami 1930 m. miesto savivaldybę, tą knygą rado visai nerašytą, o tuo tarpu tokių skolininkų buvo net keletas šimtų. Finansų skyrius jų į tą knygą neįrašė. Matyti, turėjo tam tikrų sumetimų.
Kasa visada darė dideles apyvartas. Be kita ko pažymėtinas toks bruožas, kuris jokio saito neturi su miesto ūkiu. Tai tas, kad miesto savivaldybės kasa kalbamu laikotarpiu buvo virtusi kai kuriems tarnautojams neriboto kredito kasa. Avansais iš jos buvo imami pinigai, kartais net ir buhalterijai nežinant. Ir kas charakteringiausia, kad tokiais, konspiracinio pobūdžio pagrindais miesto kasos kreditu naudojosi vienas valdybos narių. Aišku, toks pavyzdys eilinių tarnautojų negrasė, bet gundė ir juos eiti „pramintu taku“ į kasą.
Nors ir kaip ieškotum „demokratinio“ laikotarpio finansų skyriaus veikloje dėmesį patraukiančių reiškinių, kurie galėtų būti charakterizuojami kaip darbštumo, atsidėjimo arba sveikos ir miesto ūkiui naudingos iniciatyvos pasireiškimo pavyzdžiai, vis dėlto jų nerasi.“
