Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Spalio 20-ąją 1934-aisiais „Lietuvos aidas“ rašė apie tai, kokia buvo Kauno miesto savivaldybė.
„Iki 1931 m. gegužės mėn. Kauno miesto savivaldybė buvo demokratiška ir nelietuviška. Jos taryba buvo tiek gausi nariais, kad išrodė kaip antras seimas. Pirmojo rinkimo taryba turėjo 71 atstovą, antrojo ir trečiojo – po 55, o ketvirtojo – 70. Visą laiką tarybos narių daugumą sudarė kitataučiai, o lietuviai ten buvo mažuma ir dar tokia mažuma, kuri buvo susiskirsčiusi besiriejančiomis tarpusavyje partinėmis srovėmis. Dėl to lietuviai ten jokio vaidmens nevaidino. Pav., pirmojo rinkimo taryboje lietuvių buvo 12 atstovų, antrojo – 15, trečiojo – 19 ir ketvirtojo – 27.
Iš tarybos sudėties sprendžiant, turėtų sekti, kad Kaune tada mažiausia lietuvių gyveno, bet, pažiūrėjus statistikos duomenis, pasirodo, kad jų ten niekad mažiau nebuvo, kaip 59%. Tuo tarpu miesto taryboje lietuvių atstovų buvo: pirmojo rinkimo 16%, antrojo – 27%, trečiojo – 34% ir ketvirtojo – 38%. Dėl ko taip buvo, jau teko kalbėti.
Kaip miesto taryba, taip ir jos vykdomieji organai buvo svetimi ir, nesiimu tvirtinti, kad lietuvių atžvilgiu lojalūs. Kalbėta tada savivaldybėje visokiomis kalbomis, bet lietuviškai mažiausia. Maža kad svetimom kalbom kalbėta, bet ir oficialiai ilgą laiką vartota svetima kalba.
Taip įsigalėjęs Kauno miesto savivaldybėje svetimas raugas ir laikėsi iki pereitosios, arba penktosios, iš eilės, tarybos kadencijos pradžios, kada savivaldybių veikla buvo pakreipta sveikesne ir gyvenimiška linkme.
„Demokratiškųjų“ tarybų vykdomasis organas buvo valdyba, į kurią rinkta 3 žmonės. Vienas valdybos narių vadinosi burmistru, bet jis nebuvo atsakingesnis, kaip kiti valdybos nariai ir teisių daugiau neturėjo, kaip jie. Vadinosi tuo varu ir tiek, bet ir dėl to vado ilgą laiką kitatautiškos tarybos grupės varžėsi. To titulo labai norėjo lenkai ir žydai ir tik dėl jo nesusitarę, perleidė lietuviui, visų priimtinam kandidatui.
Valdyba, žinoma, vaduodamosi tarybos nuotaika, darbą taip pasiskirstė, kad finansai ir miesto turtai teko žydui, kuris juos ir valdė visą laiką, iki „demokratiškoji“ savivaldybė laikėsi; įmonės – lenkui, taip jau jis jas valdė iki galb., o lietuviui, atsieit burmistrui – medicinos, socialės globos, statybos ir kiti, vis tokie skyriai, kurių veikimas priklauso to, kiek bus jiems duota lėšų.
Valdybos nariai, pasiskirtose srityse, jautėsi šeimininkais, dėl to ir tarnautojus rinkosi, kokius norėjo. Todėl ir buvo taip, kad koks skyriaus arba įstaigos vedėjas, tokios nuotaikos buvo ir jo bendradarbiai. Tačiau ir čia lietuvių atžvilgiu reiktų padaryti išimtį ta prasme, kad jie buvo arba antraeilėse pareigose arba ten, kur be jų negalima buvo apsieiti, kaip, pav., savivaldybės sekretorius ir pan.
Tai toks konglomeratas buvo Kauno miesto savivaldybėje, kuris jau vienu savo buvimu lietuviams, kaip miesto gyventojų daugumai, garbės nedarė. Bet gal jo veikla buvo labai produktinga ir gera, kuria miestas dabar galėtų pasididžiuoti? Ką besakyti, juk tai buvo pačiu „demokratiškiausiu“ būdu sudaryta miesto savivaldybė. Dėl to kitą kartą ir bus pravartu pažiūrėti, kaip ji veikė ir ką nuveikė.“
