Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios XX amžiuje tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Spalio 16-ąją 1937-aisiais „Darbas“ spausdino tekstą apie skrybėlaites.
„Kaž kada viena aukšta poniutė prašančiai tarnybos mergaitei taip pasakė:
– Aš tamstai patarčiau išmokti siūti skrybėlaites.
– Bet kad tų skrybėlių salionų jau ir taip labai daug yra! – paprieštaravusi dvidešimtmetė.
– Per daug gali būti visko, tik niekad nebus per daug skrybėlaičių. Moterys, skrybėlaičių atžvilgiu yra tiek naivios, keistos ir vaikiškos, kad kiekvienas naujas skrybėlaitės modelis įneša į jos vidinį gyvenimą tam tikro nerimo. Ir tas nerimas tęsiasi tol, kol ta skrybėlaitė nepapuoš jos vėjavaikiškos galvos.
Mergaitė, prašiusi darbo, paklausė ir stojo pas vieną Kaune gerai žinomą modistę mokytis šio amato. Tai įvyko maždaug prieš 10 metų. Šiandien ta mergaitė Vilniaus gatvėje turi skrybėlių salioną ir labai gražiai gyvena.
Kai kas sako, kad modistės geriau gyvenančios, kaip IX – X kategorijos valdininkės. Šio straipsnio autoriui besiteiraujant apie Kaune gyvenančias modistes, teko sužinoti, kad nei viena iš jų savo likimu nesiskundžia. Skundžiasi tik tos, kurios yra arba negabios, arba tam darbui netinkamos, arba tos, kurios nemoka prideramai elgtis su savo klijentūra.
Kiek gi uždirba modistės? Atsakyti labai sunku. Nei viena modistė nepasakys tikro savo uždarbio. Jos visuomet jį mažina. Apytikriai, kiekviena geresnė modistė per mėnesį uždirba nuo 300 ir 6-700 litų. Žinoma, kartais uždirbama ir daugiau, bet yra mėnesių kai pelnas siekia tik 200-300 litų.
– Kada uždirbate daugiausi? – klausiu vieną Laisvės alėjoje dirbančią modistę.
– Galima sakyti, pavasarį ir rudenį. Uždirbame ir žiemą, tačiau žymiai mažiau, kaip vasarą.
– Ar būna dienų, kad pvz., neparduotumėte nei vienos skrybėlaitės?
– Ar šioje skrybėlaičių dirbtuvėje, – pasakoja toliau modistė Bronė, – dirbu jau šešis metus. Bet kad kurią nors dieną nieks nenupirktų skrybėlaitės – dar nepasitaikė. Per dieną mažiausia parduodame 10-15 skrybėlaičių. Aišku, kartais parduodame ir mažiau, bet tokių dienų ne tiek daug, ypač pavasarį, pasitaiko.
Daugelis Kauno modisčių savo amatą yra pagilinusios užsienyje. Tuo atžvilgiu vargu ar jas pralenks siuvėjos. Kai kurios modistės-darbininkės pasakojo, jog skrybėlių salionų savininkės lankosi Berlyne, o ypač Paryžiuje, norėdamos ne tiek pagilinti savo žinias, kiek vėliau atvažiavusios pasigirti savo „paryžišku mokslu“.
– Keistos tos mūsų moterys! Kita, kad ir nebuvusi Paryžiuje, daug geriau pasiuva skrybėlaitę. Bet pas ją reta kuri moteris perka. Girdi, ką tamsta gali žinoti apie madas.
– Ar jūs savo ateitimi užtikrintos?
– Kol moteris vakysis madų, kol viena kitai pavydės, tol mes gyvensim. Jei moteryse dingtų pavydo jausmas, per pus sumažėtų ir mūsų pajamos.
Keistų, tikrai keistų yra moterų. Kitos skrybėlaites perka kas antrą, trečią savaitę. Modistės pasakoja, kad kartais dėl tų skrybėlaičių įvyksta ir nemalonių dalykėlių iš žmonų vyrų pusės…
Pasirodo, kad dabar Kaune yra didelis skaičius moterų, norinčių išmokti modistės darbo.
– Ar ilgai reikia mokytis, kol bent pakenčiamą skrybėlaitę išmoksti sulipdyti? – klausiu tą pačią modistę Bronę.
– Aš mokiausi apie metus. Bet žinoma, galima ir greičiau to darbo išmokti. Pasitaiko gabios mergaitės, kurios jau po 3-5 mėnesių pradeda savarankiškai dirbti. Bet norint turėti klijentūra, nepakanka vien tik mokėti tas skrybėlaites siūti. Reikia dar turėti tam tikro gabumo tą skrybėlaitę priderinti prie veido. Nuo to irgi priklauso didelis modistės pasisekimas.
Ne visi tokie skrybėlaičių salionai priima mokines. Mat, esamų salionų savininkės bijosi, kad tų modisčių neatsirastų perdaug. Mokinės, kurios vis dėlto per vargą į kurį nors skrybėlaičių salioną įsiprašo, už mokslą turi mokėti 300-700 litų, žiūrint, pas kokią modistę šio darbo mokysis. Žaliakalnyje, Vilijampolėj, Šančiuose ir kt. kainos už mokslą yra daug mažesnės: 150-300 litų.
Žodžiu, modisčių pertekliaus Kaune nėra. Bet ypač jų trūksta provincijoje. Modistės pasakoja, kad jei provincijoj apsigyventų gera modistė, tai ji nei kiek mažiau neuždirbtų, kaip valsčiaus viršaitis.
Kauniškės modistės, spėjusios toje srityje kiek geriau prasilavinti, tuojaus stengiasi atidaryti salioną.
– Iš pradžių nors uždirbsiu ir mažiau, – pasakoja viena modistė-darbininkė, – be to po metų, kitų, reikalai vistiek susitvarkys. Taip buvo kitoms, neblogiau bus ir man. Čia dirva plati, darbo daug ir pajamos geros.
– Bet vis dėlto reikia pinigų, – pastebiu.
– Tai ne magazinas, ar kokia krautuvė. Tūkstantį litų turint, jau galima atsidaryti visai pakenčiamas skrybėlaičių salionas. Pagaliau, jei man Kaune nepasiseks, išvyksiu į provinciją. O ten tai jau tikrai nesusibankrutuosiu.“