Vėsų, lietingą penktadienio vakarą Kaune vyko ekskursija intriguojančiu pavadinimu – „Nuodėmių miestas“ (N-18). Joje apsilankė portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai ir sužinojo, kad anksčiau laikinojoje sostinėje virė tikros aistros, inspiruodavusios padaryti ne vieną nuodėmę.
Be abejo, ekskursijos metu nuskambėjo daugybė gašlių, erotiškų, raudonuoti verčiančių istorijų, tačiau, visų jų, dėl etikos sumetimų, atskleisti negalime, tačiau dalinamės pačiomis įdomiausiomis.
Po Senamiestį apie dvi valandas vedžiojo ir didžiausias anksčiau čia gyvenusių žmonių nuodėmes išpasakojo laisvalaikio pramogų agentūros „Vaiduokliai“ gidė Laimutė Nakutienė. Beje, atėjusiems dalyviams pirmiausiai ji įteikė raudonus žibintus, simbolizuojančius nuodėmingą miesto praeitį, ir prisakė juos nešiotis viso pasivaikščiojimo metu. Pasakodama siužetus, gidė rėmėsi istorinėmis legendomis, literatūra, archyvine medžiaga, dar likusių gyvų žmonių atsiminimais, tad, nors istorijos kiek padailintos, visgi, tikros.
Nemuno gatvėje – 50 viešnamių
Gidė L. Nakutienė pasakojo, kad XIX a. antrojoje pusėje-XX a. pr., kai Kaune statyta tvirtovė – gynybinių įtvirtinimų sistema, čia atkeliavo 16 tūkstančių carinės Rusijos karių. Jie pastatė fortus, baterijas, kareivines ir kt. „Didelis miestą užplūdęs vyrų kiekis, paskatino Kaune įkurti viešnamį, palaipsniui šių įstaigų vis daugėjo, iš viso buvo apie 50. Viešnamiuose dirbo apie 500 prostitučių iš visos šalies, dažniausiai tai buvo merginos iš provincijos, siekusios užsidirbti ir paremti kaime likusius giminaičius. Darbo sąlygos buvo žiaurios: paslaugas teikė mediniuose nameliuose, trūko higienos, plito venerinės ligos. Viešnamiuose lankydavosi ne tik užsienio kariai, bet ir turtingi miestiečiai“, – sakė L. Nakutienė.
Pirmiausiai gatvei buvo suteiktas Klaipėdos pavadinimas, tačiau klaipėdiečiams sužinojus gatvės paskirtį – jie užprotestavo ir ragino pakeisti vardą. Tada parinktas Nemuno vardas, bet tuomet, pasak gidės, sukilo gamtos mylėtojai: „Kaip galima vadinti upių tėvo Nemuno vardu šitokią nuodėmingą gatvę?!”. Tad miestiečiai gatvę neoficialiai ėmė vadinti tiesiog Nuodėmių gatve, o pats Nemuno vardas jai liko iki šiol.
Gidė priminė, kad daugybė viešnamių Nemuno gatvės kvartale 1918–1939 m. buvo legalūs, o Lietuvoje prostitucija uždrausta 1939–1985 m., tačiau, anuomet ši veikla nenustojo egzistuoti slaptumoje. Sovietmečiu prostitucija oficialiai – neegzistavo. Lietuvoje prekybos žmonėmis reiškinys pripažintas tik 1998 m. LR Seimui priėmus Baudžiamojo kodekso 131 str. papildymą.
Rotušė – meilės Barborai Radvilaitei simbolis
„Kauno Rotušė – turbūt didžiausias meilės pastatas visoje Europoje“, – pasakojimą apie Kauno simbolį pradėjo ekskursijos vedėja.
Anot gidės, šis pastatas simbolizuoja stiprią Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto meilę Barborai Radvilaitei. „Laiškai sako, kad jų meilė buvo karšta, nuoširdi ir nuodėminga. Piršlybos taip pat romantiškos: Žygimantas padovanojo Barborai ne tik aukso, bet ir 12 baltų gulbių – meilės simbolių, jos atgabentos iš mamos Bonos Sforcos tėvynės – Milano“, – pasakojo L. Nakutienė.
Legenda byloja, kad romantiškiems poros susitikimams buvo įrengtas net slaptas požeminis tunelis: iš Vilniaus Valdovų rūmų į Radvilų rūmus.
Pora 1547 m. slapta susituokė Dubingiuose, o sugalvojus tuoktis oficialiai, Lenkijos Seimas Ž. Augustui pareiškė, kad nedera karališko kraujo vyrui vesti paprastą, nekilmingą moterį. „Tada Žygimantas sugalvojo šventą apgaulę: kaip mena legenda, 1549 m. Barborai padovanojo Kauno pilį, žymiąją Kauno Rotušę, Raudondvario dvarą bei žemes: Rumšiškes, Merkinę, Alytų, Nemunaitį, Birštoną, Karmėlavą, Vilkiją ir kt., taip Barbora tapo itin turtinga“, – pasakojo gidė.
Kai nuvyko į Lenkijos Seimą pasakė: „Aš vedu nekarališko kraujo moterį, bet pačią turtingiausią Rytų Europoje ir LDK damą.“ Galiausiai Seimas davė sutikimą, o iki mirties likus vos pusmečiui, Barbora tapo Lenkijos karaliene.
Poros meilės istorija truko neilgai, praėjus vos dvejiems metams po vestuvių – Barbora nuo ligos iškeliavo anapilin.
Vytautas Didysis – puikus piršlys
Netoli Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios – gyveno Vytautas Didydis, kiti valdovai, o Pirklio Dulkės name, vėliau gavusiame Perkūno vardą, mėgdavo apsistoti keliaujantys Lenkijos karaliai, kunigaikščiai.
„Pasakojama, kad Vytautas buvo geras piršlys: jo pusbrolis Jogaila, būdamas 72 metų, rašė Vytautui: „Mielas pusbroli, ar gali man Lietuvoje nužiūrėti merginą, kuri būtų kilmingesnio kraujo ir pagimdytų man palikuonių?“.
Vytautas rado Sofiją Alšėniškę, jai buvo daugiau, kaip 30 m., dar netekėjusi. Dailininkai skubiai nutapė jos paveikslą, nusiuntė Jogailai pažiūrėti (fotoaparatų ir feisbuko tuomet dar nebuvo) taip juos ir supiršo. Iš šios, jau ketvirtos Jogailos santuokos, gimė sūnūs Kazimieras ir Vladislovas, taip Lietuvai ir Lenkijai buvo padovanoti kunigaikščiai.
„Jei ne ši santuoka, Europa neturėtų Žygimanto ir Barboros meilės istorijos, nes Žygimantas Augustas buvo Kazimiero anūkas“, – faktus priminė gidė.
Kalėjimų bermudų trikampis
Prie Maironio paminklo esanti aikštė dar vadinama kalėjimų bermudų trikampiu, nes po 1863 sukilimo šioje zonoje veikė net trys iš devynių Kauno kalėjimų: vienas Rotušėje, kitas dabartinėse restorano „Medžiotojų užeiga“ patalpose, o trečiasis – dabartiniame Maironio lietuvių literatūros muziejuje.
Pasak gidės, jei tokie kalėjimai veiktų šiais laikais – į juos pakliūtų vos ne kas antras, mat jei apsirengi juodai, o priėjus žandarui neturi gydytojo raštelio su išrašu, kad nuo ligos mirė artimasis, reiškia gedi sukilėlio ir be kalbų įgrūstų į kalėjimą.
Būtų suimti ir visi naktį vaikštantieji be žibinto, nes be jo naktį tik žandarai galėdavę vaikščioti. „Mieste buvo draudžiama turėti užuolaidas ant langų ar langines užsidaryti, kad žandarai visad matytų, ką darai, įsitikintų, ar nerezgi kokio sąmokslo prieš carą“, – pastebėjo L. Nakutienė.
Tuomet stipriai bausdavo ir už neištikimybę – viešai atlikdavo žiaurias egzekucijas tiek vyrams, tiek moterims. Dėl etikos sumetimų, jų nedetalizuosime.
Napoleonui gyvybę išgelbėjo šunys
Miestiečių šeimoje gimęs Napoleonas Bonapartas, tėvo buvo auklėjamas griežtai, akcentuota išsimokslinimo svarba. „Kai tėvas mirė – pasakė vaikams: „Gyvenime pasieksite karjeros aukštumų ir įgyvendinsite užsibrėžtus tikslus tik tuomet, jei sieksite mokslo viršūnių.“ Beje, Napoleonas nemokėjo asistuoti moterims, nemėgo šokti, tačiau sutiko Žozefiną ir iki ausų įsimylėjo“, – atskleidė gidė.
Išlikę laiškai, kuriuose iš mūšių grįžtantis Napoleonas rašo: „Mylima mano Žozefina, grįžtu pas tave po savaitės, nesiprausk, bučiuoju…“.
Prie buvusio Ryšių istorijos muziejaus stovinti skulptūra – geriamojo vandens fontanėlis „Šunys” – skirta pagerbti Napoleono šunis, kuriais jis pasitikėjo net labiau, nei žmonėmis. „Sukurta romantinė legenda, teigianti, kad kai Napoleonas ragaudavo maistą, pirmiausiai jį duodavo šunims, mat labai rūpinosi. Vienų pusryčių Kaune metu, šunys paragavo ir nudvėsė, taip išgelbėdami savo šeimininkui gyvybę. Šie gyvūnai išsaugojo kauniečių ir visos Lietuvos reputaciją, nes būtume įėję į istoriją, kaip Napoleono nuodytojai“, – aiškino L. Nakutienė.
Pabaigai – legenda apie Afroditę
Ekskursiją gidė L. Nakutienė pabaigė romantine legenda, sklandžiusia ir to meto Kauno gyvenime: „Galingiausias Olimpo dievas Dzeusas sukūrė meilės ir grožio deivę Afroditę. Kartą ji paprašė dievo sukurti, ką nors gražesnio už ją pačią. Dzeusas sukūrė baltą rožę. Vos ją išvydusi, Afroditė atsakė: „Taip, tai šedevras, gražesnis už mane.”
Gėlę Afroditė užsimanė parodyti mylimajam. Keliavo ji per kalnus, upelius basa, galiausiai susikruvino kojas, rankas, o rožė nusidažė raudona spalva. Mylimasis ją išvydęs pasakė: „Ši rožė grožio etalonas, bet tu, mano Afrodite, dar gražesnė.” Nuo to laiko baltos rožės tapo doros, ištikimos meilės, o raudonos – karštos, siekiamos meilės simboliais. Dėl to ir jaunavedžius prie Santuokų rūmų dažnai barsto rožių žiedais”, – pokalbį baigė gidė Laimutė Nakutienė.
