Jau septynerius metus renovuojama Kauno švento Jurgio Kankinio bažnyčia sparčiai keičiasi, o prie jos atnaujinimo prisidėti raginamas kiekvienas norintysis. Geradarių dėka jau atnaujinta dalis XV a. pab. statytos bažnyčios: visi vitražai, du altoriai, keli paveikslai.
Nors bažnyčia, vos įkėlus koją, gali pasirodyti kaip didžiulė statybų aikštelė, visgi čia nuolat vyksta veiksmas: pamaldos, mišios už onkologinius ligonius, vestuvės, krikštynos, atlaidai, poetiniai skaitymai, koncertai, o šį šeštadienį, po rytinių mišių, vyks gyvūnų laiminimo ceremonija.
Nuo 2009 m. bažnyčioje ir šalia esančiame Kauno bernardinų vienuolyne, kuris ir pastatė bažnyčią, pradėti restauracijos ir rekonstrukcijos darbai nesumažina norinčiųjų čia apsilankyti: duris nuolat varsto ne tik vietiniai, bet ir atvykėliai iš svečių šalių.
Viena seniausių Kauno mūrinių bažnyčių pastatyta dar XV a. pab., spėjama, architektas buvo Mykolas Enkingeris, kūręs ir Šv. Onos bei Bernardinų bažnyčias Vilniuje.
„Kai pastatė bažnyčią, kauniečiai buvo „apšalę”, nes iki tol gyveno mediniuose, vieno aukšto namukuose. O bažnyčioje – didybė. Broliai pranciškonai davė pažadą, kad išmokys kauniečius statyti mūrinius namus, pažadą įvykdė.Tai mūrinio Kauno pradžia, net Rotušės, Katedros dar nebuvo. Kadais čia melsdavosi Pilies riteriai”, – pasakojimą apie bažnyčią pradėjo jos atstovas brolis Paulius Bytautas OFM.
Gaisras viską sunaikino
XVI a. pab. ir XVII a. bažnyčia ir vienuolynas patyrė tris gaisrus. Kaip pasakoja po bažnyčią vedžiojęs br. P. Bytautas, po 1655 m. gaisro viskas sudegė, net lubos sukrito, bažnyčia buvo atstatyta.
„Upeivių keliai ėjo pro šią bažnyčią, visi, kurie čia plaukdavo, užeidavo pasimelsti. Itin populiarus buvo šv. Angelo Sargo paveikslas. Visi žmonės užeidavo padėkoti, kad laimingai pasiekė krantą. Beje, visos Kauno gildijos čia kadaise turėjo savo altorius, juos puoselėdavo”, – pasakojo br. P. Bytautas.
Anksčiau čia džiovindavo parašiutus
Vienuolis paprašo pakelti akis į viršų. Ten išvystame daugybę skylių lubose, kaip paaiškina, tai rusų kariuomenės darbas. Jie uždarė bažnyčią 1950 m., pavertė farmacijos sandėliu, užmūrijo langus, tad šventovė labiau priminė pusrūsį, nei bažnyčią. Lubose įrengtos skylės buvo skirtos džiovinti parašiutams, mat netoliese – Aleksote, veikė karinė bazė.
„Čia vamzdžiai anksčiau karodavo, nuleisdavo juos, sukabindavo parašiutus ir džiovindavo. Skyles, žinoma, užtaisysime”, – patikino br. P. Bytautas.
Vėliau čia veikė ir arklidės. Bažnyčia į patalpas sugrįžo tik 1995 m., o reguliarios pamaldos pradėjo vykti 2005-aisiais. Beje, po XIX a. pr. bažnyčia buvo išplėšta, dingo daugybė vertingų dalykų, meno vertybių.
Freskas uždažė keliais sluoksniais
Vienuolis ragina atkreipti dėmesį į freskas – Kryžiaus kelio stotis, nutapytas apie 1740 m. Per kelerius metus spėta sutvarkyti dešimt Kryžiaus kelio stočių, beje, prie vienos restauravimo dirbama apie keturis mėnesius.
Viešosios įstaigos „Domus Pacis“, kuri įgyvendina bažnyčios renovacijos projektą, direktorius brolis Linas Voročinskis OSM informavo, kad freskos šiuo metu konservuojamos, o ateity reikėtų jas visiškai sutvarkyti. „Tam reikia didžiulių finansų”, – pastebėjo L. Voročinskis.
Brolis P. Bytautas kiek sunerimęs, mat anksčiau freskas bažnyčios šeimininkai vis gražindavo: joms nublukus, uždažydavo ant viršaus, paryškindavo, o dar vėliau užpiešdavo naujas, tad dingdavo jų autentiškumas.
Tas pats ir su paveikslais, štai šv. Marijos paveikslas, XVII a. tapytas Lvove, bėgant amžiams irgi paslėptas po storu dažų sluoksniu. „Būna ir šeši sluoksniai dažų ant paveikslo, kas kaip sugalvodavo”, – aiškino vienuolis. Sienoje vienuolis parodė vos įžiūrimą šv. Petro freską, ją netrukus tikisi atgaivinti.
Bažnyčioje iš viso eksponuojami 28 bernardinų kankinių paveikslai, dalis jų jau atnaujinti.
Beje, languose spalvotai šviečiantys vitražai jau kurį laiką džiugina lankytojus ryškiomis spalvomis, jų tvarkymas atliktas geradarių lėšų dėka. Aukotojų lėšomis sutvarkytos ir kitos meno vertybės: altoriai, paveikslai.
Renovuoti du altoriai
„Ačiū dievui yra gerų žmonių, jų dėka sutvarkėme du XVII a. pr. altorius, šv. Onos ir šv. Antano”, – kalba br. P. Bytautas. Likę sutvarkyti ar aštuonis altorius.
Tačiau nuotaika kiek persimaino, kai prašnenka apie šalia esančią sakyklą, o tiksliau jos likučius: „Griaučiai belikę, reikia tvarkyti”, – konstatuoja br. P. Bytautas.
Pasiteiravus apie renovacijos kainą, vienuolis nekonkretizuoja: „Kainos geriau net nesakyti, dar žmones išgąsdinsite.”
Jaunavedžiai iš vakaro apsilanko su šluota
Nors ir nėra išdailinta, o viduje nuolat zuja renovuotojai, čia nuolat tuokiasi poros, apsilankius penktadienį, portalo žurnalistai tuo įsitikino – sutiko būsimų jaunavedžių porą su šluota rankose, ji prisipažino, čia atvykusi vestuvių išvakarėse.
„Atėjome aptvarkyti bažnyčios prieš savo tuoktuves, juk visai bendruomenei reikia prisidėti prie gerovės. Turime paskubėti, vestuvės – jau rytoj! Čia labai jauku, bažnyčia viena iš seniausių Kaune, net nesvarstėme kitos vietos vestuvėms. Remontas nemažina noro čia tuoktis, kaip tik smagiau, kad ji tvarkoma, prikeliama istorija. Čia labai gera”, – kalbėjo kauniečiai Elena ir Gintas.
Vienuolis pažymėjo, kad čia santuokos ceremonijos vyksta nuolat ir bemaž visi jaunavedžiai iš vakaro atvyksta susitvarkyti bažnyčią. Su šluota darbuojamasi ir prieš krikštynų ceremoniją.
Atrado unikalias klausyklas sienose
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios projektų autorė, architektė, restauratorė Asta Prikockienė pasakojo, kad pradėjus architektūrinius tyrimus, paaiškėjo, jog bendra vienuolyno ir bažnyčios siena – neeilinė. Joje I ir II aukštuose yra daugybė angų ir nišų.
„Paaiškėjo, kad I a. esančios nišos yra pirmosios klausyklos: iš vienuolyno pusės į mažą kambarėlį įeidavo vienuolis, o iš bažnyčios pusės prie nedidelio langelio žmogus atlikdavo išpažintį. Tiesiogiai jie nesusitikdavo. Tad, pirmosios klausyklos buvo ne mediniai namukai, o įrengtos metro storio sienoje”, – aiškino A. Prikockienė.
Kitame gale bažnyčios dėmesio laukia choro balkonas ir du mediniai balkonėliai choralų giedojimui.
Restauracijos iki planuotų 2020 m. nebaigs
A. Prikockienė pasakojo, 2009 m. pradėjus tvarkyti bažnyčią, pirmiausiai užtaisytas pratekantis stogas. Vėliau uždengtos presbiterijos grindys, kuriose archeologinių tyrimų metu buvo atkastos XVIII a. kriptos. Prie centrinio altoriaus, po stiklinėmis plokštėmis palikta vieta ekspozicijai. Dabar susitelkta į meninių vertybių restauraciją: freskas, paveikslus, altorius.
Šiuo metu vyksta paskutinis tvarkymo etapas, užsibaigsiantis 2020 m., tačiau, kaip tikina A. Prikockienė, visų darbų iki tol nebus spėta pabaigti, truks lėšų: „Darbų daugiau, bažnyčia nebus pabaigta, tačiau sutvarkyti ją būtina, juk Lietuvoje nedaug teturime XV a. bažnyčių.”
Kauniečiai supranta
Renovuoti bažnyčią naudojama ES fondų 2014-2020 m. parama, tačiau už ją išeina atlikti tik būtiniausius pastato darbus: sutvarkyti stogą, grindis, sienas, langus, o visos meno vertybės itin brangiai atsieina, jas bažnyčia tvarko iš geradarių suaukotų lėšų.
Pasak brolio P. Bytauto, kauniečiai supranta meno vertybių svarbą ir kiek gali prisideda prie jų išsaugojimo.
„Bažnyčioje apsilankę žmonės klausia: gal aukso atradome, kad taip blizga altorius? O mes atsakome, kad atradome lobį – lobis yra ne kas kita, o visi jūs, kurie ateinate į bažnyčią melstis. Jei nebūtų žmonių, kam tuomet ta bažnyčia? Vienuoliai labai dėkingi visiems, prisidedantiems prie bažnyčios restauracijos, juk jei paliksime bažnyčią kokia stovi, metams bėgant ji tiesiog sunyks, negalime to leisti”, – pokalbį baigia br. P. Bytautas.
Paaukoti šv. Jurgio Kankinio bažnyčios renovacijai kiekvienas gali apsilankęs bažnyčioje, tam skirta speciali aukų dėžutė.
