Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Rugpjūčio 4-ąją 1934-ais metais „Lietuvos aidas“ aprašė susisiekimo ir prekybos nenormalumus Kaune.
„Kaune yra dar daug sričių, kur tvarka nenori prigyti. Gal tuo ir nesirūpiname. Šį kartą paliesime miesto susisiekimą ir parduotuvių švaros reikalą.
Be autobusų susisiekimo, kur tikrai laikomasi pavyzdingos tvarkos, kitose susisiekimo srityse Kaune viešpatauja tikra anarchija. Savo laiku vežikams buvo nustatytos taksos, tiesa, labai išpūstos. Vežikai, toms taksoms veikiant, buvo kauniečiams tikra prabanga ir dėl to pats gyvenimas vežikus privertė nuo jų atsisakyti. Tačiau dabar šioje srityje įsigalėjo neleistina savivalė. Jokios normos neveikia ir vežikai keleivius vertina „iš nosies“ arba žiūri į įvairias aplinkybes, kurios suteiktų galimumo važiuojantį išnaudoti. Ypač dažnai išnaudojami svetimšaliai, kurie savo kraštų papročiu nepratę iš karto derėtis. Tokias progas vežikai išnaudoja akiplėšišku būdu, už vieną kitą kvartalą paimdami net po 5 lt. Tuo tarpu užsienyje, pav., Rygoje, už litą galima kelis kilometrus pravažiuoti. Šis reikalas labai rimtas ir juo savivaldybė turėtų neatidėliojant susirūpinti. Taip pat verta atkreipti dėmesys į vežikų elgseną sustojimo vietose. Mūsų vežikai ligšiol yra uolūs rusiško keiksmo atstovai, visai pateisiną priežodį „keikiasi, kaip vežikas“. Policijos postams čia yra geros dirvos pasidarbuoti.
Ir taksometrų reikalas Kaune visiškoje netvarkoje. Vienuose taksi sumos rodikliai veikia, kituose ne. Be to, automobilių susisiekimo taksos Kaune taip pat nepaprastai brangios.
Antras labai opus ir tvarkytinas klausimas yra mūsų maisto parduotuvių sanitarinė būklė. Net Laisvės alėjoje geriausiose parduotuvėse dažnai galime matyti pardavėjus nešvariais chalatais. Maisto produktai, kaip mėsa, duona ir kt., neapsaugoti nuo dulkių ir nuo musių. Nėra ko kalbėti apie smulkesnes krautuves, kur duoną dažnai gali gauti žibalu dvokiančią, ar panašiai. Duonos išvežiotojų daugumas yra antisanitariški padarai. Jis pats vežėjas, jis pats duonos išnešiotojas. Į prijuostę baisu pažiūrėti. Rankovės sulipusios, bet ant jų susideda duonos ar bulkos kepalus ir gabena iš vežimo į parduotuvę.
Jei tokia antisanitarine būkle galima nusiskųsti, tai tik dėl sanitarijos priežiūros organų kaltės. Mūsų žmonės švaros reikalą ir naudą tik tuomet supras, kai bus griežčiausiomis priemonėmis verčiami jos žiūrėti. Deja, mes dažnai parodome gerų ir sveikintinų pasiryžimų švaros srityje, bet įvykdyti juos netesime.“
