Pirmadienį, kartu su būriu bendraminčių iš ekspedicijos „Misija Sibiras 2016″ grįžo ir kaunietis, Kauno miesto muziejaus muziejininkas ir VDU istorijos doktorantas Simonas Jazavita.
[galerija kiek=”20″]
Dviejų savaičių įsimintoje kelionėje, iš kurių net savaitę praleido už Šiaurės poliarinio rato esančiame Igarkos miestelyje, 25 m. vaikinas tikino niekada nepamiršiantis.
Norėjo šimtai, pateko tik 16
Nuo 2006 m. vykstančioje ekspedicijoje „Misija Sibiras” norą dalyvauti pareiškė jau daugiau kaip 11 tūkst. jaunuolių, įvykdyta 15 ekspedicijų ir kaskart jose dalyvauti išreiškia norą šimtai, tačiau pavyksta tik labiausiai motyvuotiems ir fiziškai bei morališkai pasirengusiems kandidatams.
Šįmet pirmajame atrankos etape sulaukta 800 anketų, reikėjo įtikinti komisiją, kad kandidatai motyvuoti, jiems aktuali istorinė atmintis, nesvetimi komandiniai gebėjimai, patirtis ir pan.
Iš šio etapo atrinkti 76 žmonės, jie turėjo dalyvauti bandomajame žygyje: per dvi dienas įveikti 50 km per miškus, pelkes, esant sudėtingoms sąlygoms. Bandytas ir psichologinis parengtumas, stebėta kaip jaunuoliai elgiasi išėję iš patogios komforto zonos.
Laimingieji susikrovė lagaminus ir liepos 17-ąją traukiniu išrūko į didžiąją 5 tūkstančių kilometrų kelionę Sibiran.
Palietė šeimą
Tremtinių, partizanų ir kitos lemtingos Lietuvos istorijos temos Simoną domino dar vaikystėje, vos sužinojo, kad giminėje yra ne vienas tremtinys, o krikšto tėtis – gimęs tremtinių šeimoje netoli Irkutsko, prie Baikalo ežero.
„Mintis vykti į Sibirą kirbėjo jau pernai, šįmet nusprendžiau galutinai – vykstu. Norėjau savo akimis pamatyti, apie ką rašo knygos ir rodo filmai: išvysti tremtinių kapines, pajusti atmosferą, pabendrauti su vietiniais bei padaryti gerą darbą”, – kelionės tikslus vardino S. Jazavita.
Jo teigimu, paminklai turi būti statomi gyviesiems, o ne mirusiesiems. „Svarbu gaivinti paminklus, tai postūmis jaunajai kartai, žinia vietiniams ir pagarbos atidavimas žuvusiesiems”, – sakė vaikinas.
Ilga kelionė traukiniais, lėktuvais ir autobusais
Iš Vilniaus į Igarką laukė ilga kelionė – net 5 tūkst. km. Ji prasidėjo sekmadienio vakarą traukiniu iš sostinės, o pirmadienio rytą keliautojai jau buvo Maskvoje, čia apžiūrėtas Butovo poligonas, kur 1937 m. masinio teroro metu, buvo šaudomi žmonės, tarp 20 tūkst. aukų buvo ir nemažai lietuvių. Keliautojai simboliškai aptvarkė aplinkui želiantį gėlyną. Antrą dieną jie apsilankė Gulago istorijos muziejuje, skirtame atminti milijonams žmonių, 1930-1950 m. paliestiems Gulago, pataisos ir darbo lagerių kančių.
Antradienio vakarą lietuviai išvyko į Krasnojarsko miestą, keliavo 4,5 val. , o ryte išskrido į Igarką, pasižvalgė miestelyje, jau sekančią dieną kibo į kapinių tvarkymo darbus. Netoliese įsirengė palapinių miestelį, jame gyveno ilgiau kaip savaitę.
Keliauninkai į tėvynę grįžo tuo pačiu maršrutu, stabtelėję Maskvoje dar apžiūrėjo Raudonąją aikštę, o rugpjūčio 1-osios ryte traukiniu sugrįžo į Vilnių.
Igarka. Tremties vieta
Igarkos lietuvių kapinės – pačios didžiausios visoje Rusijos federacijoje, jų plotas užima 1,13 hektaro. Čia palaidota daugiau kaip 500 lietuvių tremtinių, nemažai vienerių ar dvejų metų vaikų, mirusių nuo -50 laipsnių šalčio, bado, išsekimo ir palaidotų čia 1938-1956 metais.
Daugiausiai amžinojo poilsio atgulė eiliniai tremtiniai, kurie į Igarką buvo prievarta atgabenti per didžiausią trėmimą, vykusį 1948 m. gegužės 22 d. Dauguma inteligentai, mokytojai, taip pat ūkininkai. Tuometinėje Igarkoje gyveno apie 20 tūkst. žmonių, iš jų apie penki tūkst. buvo lietuviai.
Labiausiai Simonui kapinėse įstrigo nežinomi kapai: „Vienoje vietoje tik didelis kryžius ir užrašas: „Nežinomi palaikai”. Tai parodo baisumą ir kaip anuomet vertinta žmogaus gyvybė. Tai sukrečia”, – dėstė Simonas ir pridūrė:
„Buvo specialus planas: kadangi Igarkoje tuomet veikė vienas didžiausių visoje SSRS medienos apdirbimo kombinatų, reikėjo didžiulės darbo jėgos. Stalino laikais problema buvo sprendžiama – trėmimu”, – pasakojo muziejininkas S. Jazavita.
Stebino kontrastai
Pašnekovas pažymėjo, kad po tremties nemažai lietuvių pasiliko čia gyventi, nes grįžti į tėvynę buvusios sunkios sąlygos. Pasak vietinių, vyresni igarkiečiai tą laikotarpį atsimena su nostalgija: kaip miestelis kilo, stiprėjo, kaip čia veikė uostas, į jį atplaukdavo laivai nuo pat Arkties vandenyno.
Šiandien tai provincija, ir gana izoliuota, artimiausia gyvenvietė – už 200 km. Kelių infrastruktūra sudėtinga, žiemos šaltos, šildymo sezonas trunka 10 mėnesių: nuo rugpjūčio pabaigos iki birželio pabaigos. Atvykėlius, beje, džiugino 28 laipsnių karštis. Tačiau netoliese padėtas sniego motociklas – nieko nestebino. „Juk greitai vėl prireiks”, – komentavo Simonas, nusistebėjęs, dar vienu kontrastu: parduotuvėlėse galima atsiskaitinėti banko kortelėmis, tačiau vietiniai važinėja „ikarusais” ar pusšimčio metų apdūlėjusiais sunkvežimiais.
Apleistos kapinės
Nors kapinės randasi 3-4 km nuo miesto, tačiau dažnas vietinis gyventojas nei karto nėra jose buvęs.
„Rusijoje nėra tradicijos rūpintis kapais, juolab svetimųjų. Iš Lietuvos į Igarką atvykusi močiutėlė gautų čia, mažų mažiausiai infarktą, imtų kastuvėlį ir eitų iš peties padirbėti”, – apie išvystą pirmą vaizdą apleistose Igarkos kapinėse pasakojo S. Jazavita.
„Pirmas įspūdis slogus – nesupranti, kur kapinės prasideda, o kur baigiasi; auga vietiniai berželiai, tarpais pelkėja, yra įsmigusių kapų. Reikėjo išvalyti kapines, kad būtų matyti, jog tai kapinės, o ne miškas. Darbo daug, nuo ko pradėti?!”, – mena vaikinas. Tačiau viską sustygavo ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas, dalyvavęs jau aštuntoje Sibiro misijoje, o vėliau atvykėliai patys pasiskirstė darbus, skubėjo, nes darbo buvo daug, o laiko – mažai.
Pirmiausiai jie kruopščiai išvalė styrančius medelius, padarė takelius praeinamus, sutvarkė teritoriją nuo daugybę metų gulinčių medžių, atstatė kapus. Pasak vaikino, didžiausius rąstus tampydavo ir merginos, darbo valandų niekas neskaičiuodavo, vakarais visi susėsdavo prie laužo, o ne kartą dalyviai darbuodavosi ir iki 4 ryto, kas naktį dar laukdavo budėjimai.
Tikimasi, kad po ekspedicijos nuveiktų darbų, kapinių erozija Igarkos kapinėse pristabdyta bent keliolikai metų.
Pagamino 9 kryžius
Galiausiai trijose kapinių vietose buvo pastatyti 9 dideli, ornamentais puošti kryžiai iš maumedžio. Prie jų prikaltos atminimo lentelės tremtiniams atminti. „Kryžiai pakeitė kapinių vaizdą iš esmės”, – teigė Simonas.
Mediena kryžiams į Igarką atkeliavo iš Krasnojarsko, esančio daugiau, kaip 1,7 tūkst. km nuo Igarkos. Kryžius jaunimas gamino apie dvi dienas, vieno svoris siekė po 90 kg, tad darbo būta nemenko. Pastačius kapinėse naujuosius simbolius, buvo sugiedotas Lietuvos himnas, o aukos pagerbtos malda bei tylos minute.
Sibiras liks širdyje
S. Jazavita teigė, kad ekspedicija jam davė daug: leido paliesti įspūdingą Sibiro fenomeną, tai – unikali patirtis. Taip pat sutiko daug bendraminčių, su kuriais nuo rudens pradės keliauti po Lietuvą ir dalintis įspūdžiais apie Sibire nuveiktus darbus.
„Lietuviams Sibiras nėra tik geografinė sąvoka, tai didžioji dalis Rusijos federacijos teritorijos, o lietuvių tautai – kančių vieta. Su komanda dirbdami atidavėme daug širdies”, – sakė Simonas.
Jis prisiminė kelionės epizodą: „Vieno lietuvio tremtinio dukra, ten gyvenanti, labai džiaugėsi mūsų atvykimu, o kai reikėjo išvykti – moteris labai liūdėjo, sekė akimis mūsų lėktuvą, kuriuo pakilome iš Igarkos, ir graudindamasi ištarė: „Kaip saulelės mūsų, išskrido…”.
