Nuo tarpukario pabaigos skiria jau 77 metai, tačiau jis iki šiol nepraranda susidomėjimo, ypač po to, kai pernai 1919-1940 metų Kauno architektūrai Europos komisija suteikė Europos paveldo ženklą.
[galerija kiek=”4″]
Itin populiarios šiam laikotarpiui skirtos ekskursijos, viena tokių, pavadinta „Tarpukario atspindžiai Kauno mieste” vyko šeštadienį. Kalbiname ją vedusį gidą Simoną Urbą.
Koja kojon su Europa
„Tarpukario Kauno modernizmo architektūra – unikali, ji nei kiek neatsiliko nuo to meto Europos tendencijų, ėjo koja kojon, Lietuvos architektūroje tai retas atvejis. Na, dar galima paminėti Vilniaus Baroką, taip pat vykusį lygiagrečiai su Europos“, – pasakojimą pradėjo S. Urba.
Žymiausiais Tarpukario Kauno pastatais jis įvardijo: Vytauto Didžiojo Karo muziejų, Lietuvos banko pastatą, Centrinį paštą, Kauno įgulos karininkų ramovę, valstybinę Filharmoniją, Kristaus Prisikėlimo bažnyčią. Pašnekovas pažymėjo, kad Kaunas vienintelis Lietuvos miestas, kuriame tokia gausi tarpukario architektūros koncentracija.
„Įdomus Vytauto Didžiojo Karo muziejaus ir Nacionalinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejaus atvejis: du muziejai veikia tame pačiame pastate, susijungia karas ir kultūra, tačiau pastato fasadai iliustruoja, kad funkcijos – skiriasi. Karo muziejaus jis griežtas, o M. K. Čiurlionio – plastiškesnis, meniškesnis, simbolizuojantis karūnas, kurios šiam didžiam dailininkui buvo vienas pagrindinių tapybos motyvų. Tokių dvigubų pastatų Kaune dar reikėtų gerokai paieškoti“, – sakė S. Urba.
Pastatus kūrė žinomi to meto architektai: Mykolas Songaila, Vladimiras Dubeneckis, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Stasys Kudokas.
„Kaunui 1919 m. tapus laikinąja sostine, reikėjo statyti daug naujų pastatų, kurti infrastruktūrą, atsirado kanalizacija, vandentiekis, autobusai. Kurta viskas, ko reikalauja sostinės prestižas“, – pasakojo S. Urba.
Paskirtis keitėsi
Gidas atskleidė, kad dabartinėje Kauno valstybinėje Filharmonijoje, tarpukariu vyko ne koncertai, o rimti posėdžiai, nes čia įsikūrė Seimo ir Teisingumo rūmai. Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia tuo laikotarpiu nebuvo baigta statyti, sovietmečiu ten įsikūrė Radijo gamykla, bažnyčia užbaigta statyti ir susigrąžino savo funkciją tik Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.
Pastato paskirtį iki šiol išlaikė Kauno įgulos karininkų ramovė, kaip buvo, taip ir liko skirta karininkams, ten vykdavo oficialios iškilmės, užsienio diplomatų priėmimai, valstybinio masto iškilmės, spaudos pokyliai.
Konservatyvi visuomenė
Gidas S. Urba atkreipė dėmesį, kad to meto visuomenė buvo katalikiška, gana konservatyvi. Kaip to iliustraciją, gidas pateikė skulptoriaus Juozo Zikaro kurtos skulptūros „Laisvė“ atvejį.
„Skulptorius norėjo vaizduoti merginą su trumpa suknele, bet sulaukęs visuomenės pasipriešinimo – turėjo pakeisti skulptūrą ir merginą pilnai aprengti“, – pasakojo pašnekovas.
Jis pastebėjo, kad visuomenė buvo aukšto kultūrinio lygio, o operos meistriškumu neatsilikdavo nuo Europos. „1920 m. muzikiniame teatre sudainuota paties Džiuzepės Verdžio „Traviata”, – pažymėjo gidas.
Tarpukaris svarbus ir tuo, kad buvo įsteigtas Lietuvos universitetas (dabartinis Vytauto Didžiojo), atidaryti kino teatrai.
Norėjo nugriauti Soborą
Pasak gido S. Urbos, tarpukariu visuomenė, ypač inteligentija siekė, kad būtų nugriautas Soboras (Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia), nes tai buvo rusiška cerkvė, pastatyta Rusijos imperijos laikais ir simbolizavo carizmo laikotarpį, nesiderinusį su iškovota Nepriklausomybe.
„Visgi, nugalėjo sveikas protas, buvusi cerkvė pritaikyta ir tapo Lietuvos kariuomenės bažnyčia, dabar vadinama tiesiog Įgulos bažnyčia. Ir pati Laisvės alėja šiandien jau neįsivaizduojama be Soboro“, – pažymėjo S. Urba.
