Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sode savo elegantiškus tulpinius žiedus išskleidė ir pasigrožėti šiuo neeiliniu reginiu kviečia tulpmedžiai.
[galerija kiek=”8″]
Iš trijų parke besistiebiančių tulpmedžių šiuo metu žydintys yra du – išauginti iš sėklų, surinktų 1950 m. nuo Veliuonos parke augančio tulpmedžio. Trečiasis medelis žiedus sukraus ateityje, kiek ūgtelėjęs: paprastai tulpmedžiai žydėti pradeda tik sulaukę 10-15 metų amžiaus.
Kaip liudija pats medžio pavadinimas, tulpmedis pakeri savo didžiuliais, taures primenančiais žiedais – su juo varžytis tegali turbūt tik magnolijos. Žiedai nesudėtingi, gan primityvios sandaros, tačiau nuo to ne mažiau žavūs: juos lengva atpažinti iš švelniai gelsvos spalvos ir ypatingos skersinės oranžinės juostos. Jautresnės uoslės savininkai gali užuosti rūgštoką, švelnų šių žiedų skleidžiamą kvapą.
Iš Šiaurės Amerikos – po visą pasaulį
Pirmasis gelsvažiedį tulpmedį prieš pustrečio šimto metų aprašė švedų botanikas Karlas Linėjus. Tai vieni seniausių žiedinių augalų pasaulyje. Kreidos periodu, prieš 145,5–65,5 mln. metų, ši gentis turėjo kelias rūšis ir buvo plačiai paplitusi Šiaurės Amerikoje bei Europoje.
Gelsvažiedis tulpmedis yra Indianos, Kentukio, Tenesio valstijų simbolis. Amerikoje jis vadinamas amerikiniu tulpmedžiu, tulpine arba geltonąja tuopa. Paplitęs Š. Amerikos rytinėje dalyje (nuo Masačusetso iki Floridos ir Misisipės), Apalačų kalnų miškuose.
Tai greitai augantis vasaržalis medis, užaugantis net iki 60 m aukščio. Gyvena apie 400 metų. Mediena šviesiai geltona ar rusva, nekieta, neskali, puikiai tinka statyboms, faneros, popieriaus, muzikos instrumentų, kanojų gamybai.
Gelsvažiedis tulpmedis auginamas ne tik šiauriniame pusrutulyje (šiauriausiai jis auginamas Norvegijoje, Sykkylven municipalitete), bet ir pietiniame pusrutulyje – Naujojoje Zelandijoje, Čilėje, Australijoje, Argentinoje, Pietų Afrikoje, Urugvajuje.
Pirmieji Europoje gelsvažiedį tulpmedį pradėjo auginti anglai, dar XVII amžiuje, vėliau prancūzai, austrai.
