Pirmadienį, birželio 6-ąją, Kauno abiturientai laikys vieną atsakingiausių – lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą. Mokyklinį egzaminą šiemet laikys 1,852 tūkst., valstybinį – 2,283 Kauno abiturientai.
Šis egzaminas mieste visada buvo savitai pastebimas – ir dėl didelės dvyliktokų gausos Kauno gatvėse tą rytą, ir dėl suaugusiųjų jaudulio – juk drauge su dvyliktokais šį egzaminą “laiko” ir jų tėvai bei mokytojai, o viešojoje erdvėje dar ilgai netyla diskusijos apie tų metų egzamino temas.
Tačiau kas nutiko, kad gimtosios kalbos egzaminas dvyliktokams tapo vienu baisiausių? Kokią jaunųjų kauniečių kartą mato jų mokytojai? Apie tai – pokalbis su “Varpo“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja eksperte Vilija VILKIENE.
2014 – aisiais V. Vilkienė Kaune buvo apdovanota kaip Metų mokytoja, o neseniai slaptu mokinių balsavimu buvo nominuota geriausia “Varpo” gimnazijos mokytoja ir iš mokinių rankų gavo Auksinio Varpelio apdovanojimą. “Apdovanojimų turiu daug, bet mokinių pripažinimas – vienas svarbiausių”, – džiaugėsi V. Vilkienė.
– Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas visuomet buvo ypatingas – privalomas, gausiausiai laikomas ir bene labiausiai aptarinėjamas. Tačiau jau ne pirmus metus šis egzaminas garsėja ir kaip pats baisiausias: esą jo mirtinai bijosi netgi puikiausiai besimokantys dvyliktokai. O ką pasakytumėte Jūs? – paklausėme mokytojos.
– Baimė prieš egzaminą – natūrali žmogaus reakcija. Visi tai išgyvenome ne vieną kartą. Sakoma, kad nieko nebijo tik kvailiai. Bet sureikšminti šio egzamino tikrai nevertėtų – išlaiko tie, kurie mokosi, dalyvauja pamokose, skaito privalomąją literatūrą, rašydami rašinius remiasi bent vienu iš nurodytų autorių.
Valstybinių egzaminų vertinime dalyvauju nuo 2001 m., kai tik tokie atsirado. Noriu pasakyti – neišlaikyti yra sunkoka: reikia būti ir labai neraštingam, ir neskaičiusiam privalomosios literatūros. Juk mokiniui pateikiamos 2 samprotavimo ir 2 literatūrinio rašinio temos su 12 privalomų autorių (iš viso mokinys valstybiniam egzaminui turi būti perskaitęs 32, o mokykliniam 23 lietuvių autorių kūrinius per dvejus metus). Jei abiturientas nė vienu autoriumi negali remtis (tiksliau, jų neskaitęs), kyla natūralus klausimas: tai ką mokinys darė bent jau paskutiniais savo mokslo metais? Bet tikrai sutiksiu, kad gauti gerą įvertinimą yra nelengva…
Šis egzaminas išskirtinis tuo, kad jame atsispindi ne tik lietuvių kalbos ir literatūros žinios, bet apskritai mokinio kultūrinis išprusimas, jo intelektas. Rašinyje mokinys remiasi ne tik literatūros kūriniais, bet ir istorijos mokslo žiniomis, etikos, krikščioniškosios kultūros pagrindais, kinematografijos, teatro, įžymių pasaulio žmonių biografijos faktais. Tikriausiai visi sutiksite, kad tai toli gražu ne literatūros mokslo tyrinėjimo objektai.
Paradoksalu, bet padarytos fakto klaidos remiantis šiomis žiniomis mažina galimybę gauti gerą pažymį būtent iš lietuvių kalbos egzamino. Be to, šis egzaminas kartu ir kūrybinė užduotis, o tai XXI a. technologijų paveiktam žmogui nemenkas iššūkis.
Kita problema – mokinių raštingumas. Atrodo, kad pažangiausias žmonijos atradimas – informacinės technologijos – išmušė mokinio kalbinį jausmą. Juk anksčiau žmonės, kurie skaitė knygas, rašydami dažnai rėmėsi ne taisyklėmis, o būtent tuo kalbiniu jausmu. Ir apskritai retas mokyklinio amžiaus žmogus laisvalaikiu draugauja su knyga (nors tokių tikrai yra!). Šiuo klausimu mane stebina tėvų pozicija: jie pedagogui, ugdymo įstaigai uždeda atsakomybę už savo vaiko kultūrinį išprusimą. Knygų skaitymas (ką jau kalbėti apie teatrų, parodų lankymą), mano giliu įsitikinimu, – šeimos kultūros dalis. Ne veltui sakoma, kad būsimieji skaitytojai gimsta ant savo tėvų kelių…
– Antrus metus iš eilės anglų kalbos egzaminą laikyti renkasi daugiau moksleivių, nei lietuvių kalbos ir literatūros, ir tai paskatino spėliones, jog nemaža dalis Lietuvos jaunimo savo ateities nebesieja su Lietuva. Ką apie tai manote?
– Kad pastaraisiais metais mažiau moksleivių renkasi valstybinį lietuvių kalbos brandos egzaminą, vertinu teigiamai. Nuo egzamino jie niekur ,,nepabėgo“. Manau, dalis mokinių kritiškai įvertino savo galimybes ir pasirinko žymiai lengvesnį – mokyklinį. Tai vertinu kaip teigiamą pokytį.
O dėl Lietuvos jaunimo esu optimistė – meilės savam kraštui mūsų jaunimui tikrai netrūksta. Neigiamas, destruktyvias mintis skaitau ne mokinių rašiniuose, o žiniasklaidoje, kuriai jau seniai laikas tapti ne griaunančia, o kuriančia jėga.
Reikėtų keistis ir visuomenei. Štai viename populiarių interneto portalų buvo išspausdintos mokinių refleksijos, kuriomis jie dalijosi po gimnazijoje vykusios ,,Nacionalinio orumo pamokos“, – jų šviesios, teigiamos mintys apie Lietuvą, jos problemas, savo santykį su gimtąja žeme ir jos žmonėmis buvo tiesiog sumindžiotos ,,beveidžių“ komentatorių. Taigi ne mokiniams, o gal kaip tik mums kažko esminio trūksta…
O tai, kad dalis abiturientų pasirenka studijas užsienyje, nematau nieko blogo. Kada, jei ne jaunystėje, žmogus turi visas galimybes matuotis naują gyvenimo rūbą: išbandyti save, pajusti santykį su kitaip kalbančiais, kitaip atrodančiais, praplėsti tokias svarbias kiekvienai asmenybei vidines erdves. Svarbu, kad jis sugrįžtų. O kurti tokią šalį, į kurią norėtųsi grįžti dėl daugelio priežasčių, turėtų būti visos visuomenės prioritetas.
– Jau keletą metų mokote kauniečius, išaugusius jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ar tiems, kuriems atsiveria visa Europa, pasaulis – vis dar ką nors reiškia juos išauginęs Kaunas?
,,Palypėjęs į apžvalgos aikštelę galiu pamatyti ne tik saulės bučiuojamus bažnyčios stogus, bet ir senamiesčio panoramą ir dviejų sesių santaką… O kur dar pirmieji žingsniai, mokykla, pirmas matytas spektaklis, vasaromis su močiute valgomi ledai, pirmoji meilė… Viskas vyko čia, Lietuvoje. Tik gimtinėje praėjęs pro vienišą suoliuką, kavinę ar fontaną nusišypsau, nes čia palikta dalelė mano širdies.
Būtent dėl šių smulkmenų sukelto didelio jausmo man Lietuvoje gyventi gera.“
Tai buvusio abituriento Dovydo apmąstymas. Jis kalba apie savo santykį su Lietuva, bet mintys paremtos gimtojo miesto vaizdiniais.
Juk meilė gimtajam kraštui ir yra jausmas namams, kuriuose gimei, tai medis, po kuriuo užaugai, išvaikščiotos gatvelės, nutrinti suoliukai, žmonės, į kuriuos įsikibęs gyvenai… Tai ir yra jausmas tai erdvei, kurioje augai. Kauniečiui ši erdvė, be abejo, yra Kaunas, o kitam – gimtasis kaimas, miestelis… Ir gali gyventi bet kur, šio jausmo niekas neatims. Europa, pasaulis duos daug ką, bet tik ne tai.
O mokykla, be abejo, skiepija požiūrį, kad visi esame savo miesto šeimininkai, todėl negalime būti pasyvūs piliečiai. Galiu pasigirti, kad šiemet mano auklėtiniai buvo aktyvūs kauniečiai: prisidėjome prie kalėdinių dekoracijų išmaniajai Kauno eglei kūrimo ,,Baltojoje galerijoje“, gelbėjome likusias žiemoti gulbes, lankėmės keturkojų prieglaudoje, dalyvavome Kovo 11-osios šventėje, kūrėme sveikinimus švenčių proga Gričiupio seniūnijos gyventojams, dalyvavome akcijoje ,,Darom“, Kovo 8-osios ir Kovo 11-osios proga savo sukurtomis sagėmis ir gėlėmis sveikinome Kauno Panemunės senelių namų gyventojus, personalą, keleivius miesto transporte, pirkėjus ir darbuotojus šalia gimnazijos esančioje parduotuvėje… Manau, šios veiklos ugdo tikrus kauniečius, kurie patys kuria savo aplinkas.
– Kas Jums yra Kaunas ir kas jame Jums yra gražiausiam savita, ypatinga? Kaip manote, ar apskritai galima išmokyti, pavyzdžiui, „patriotizmo savo miestui“ – ir ar verta?
– Man Kaunas – mano gimtasis miestas, mano mokslo kalvė, mano šeimos namai, mano darbo erdvė. Didžiausi sentimentai skirti Šančiams – mano vaikystės pasauliui. Ten augo liepa, po kuria užaugau, driekėsi mano vaikystės pieva, kurioje netrūko draugų, kurie taip ir liko draugais. Būtent ši erdvė mieste man ypatinga.
O meilės jausmo savo gimtai erdvei neskaidyčiau į jokias mažesnes ar didesnes, svarbesnes ar ne tokias svarbias. Esame per maža valstybė, kad galėtumėm skaidyti save ir savo patriotizmo jausmą į kaimus ir kaimelius, miestus ir miestelius… Manau, meilė savo mažam vaikystės pasauliui, kur gimei ir gyvenai, žmonėms, kurie buvo ir yra šalia, – tai meilė Lietuvai.
– Drauge su savo vaikais birželio 6-ąją egzaminą „laikys“ ir daugybė tėvų. Kuo svarbūs tėvai per brandos egzaminus ir ką jiems patartumėte?
– Mano, kaip mamos, patirtis sako, kad ir vaikams, ir tėvams šis periodas – jautrus gyvenimo etapas. Todėl tėvelių laikysena turi būti atitinkama. Čia mažiausiai tinka ,,reikėjo mokytis“, ,,ar aš tau nesakiau“ motyvai. Namai vaikui visada turi būti užuovėja, užutekis nuo gyvenimo audrų ir potvynių. Besąlygiškai palaikykite juos nepriklausomai nuo pasiektų rezultatų, o suklupus (o tokių tikrai bus…) mokykite neprarasti vilties. Juk yra sakoma, kad kai Dievas uždaro duris, jis palieka atidarytą langą.
