Kaune, Šeimos Santykių Institute atidaryta Jolantos Levinaitės fotografijų paroda „MOTERIS – VAIKAS”. Fotografijose estetiškai ir neskausmingai pateiktos paauglystės problemos, siekiant atkreipti mūsų visų dėmesį. Čia vyksta paauglio identiteto paieškos per simbolius: erdvę, laiką ir pasirinkimą būties chaose – gyvenimo patirčių „sąvartyne“. Klausimai visiems, nekvestionuojant amžiaus ir patirčių skirtumo.
Sustojus ties fotografijomis, nejučia aplanko jausmas, jog viskas taip sava ir pažįstama. Jomis tarsi keliaujame ir bandome priartėti prie atsakymų į klausimus apie paaugliškas dilemas: savęs ieškojimą ir suvokimą, fizinę ir dvasinę brandą, klaidžiojimą po šviesos ir tamsos labirintą, kuriame slypi noras suaugti ir baimė priimti save kitokį. Darbuose pateikiami numanomi simboliai į pasaulį, kuriame slypi du sielos veidai – šviesusis ir tamsusis, aplinka, bendravimas, emocijos kurias sukelia nepasitikėjimas savimi ir pasauliu.
J. Levinaitės fotografijų herojė „MOTERIS – VAIKAS” dar nebrandi ir neturinti identiteto asmenybė, kurios formavimuisi didelį vaidmenį atlieka santykis su saugusiais žmonėmis, pasirinktais autoritetais, šeimoje išpažįstamomis vertybėmis, auklėjimo stiliumi, kultūrine aplinka, visuomenėje vyraujančiomis nuostatomis, laikmečio aktualijomis, paauglių fizinės brandos spartėjimu bei daugeliu kitų dalykų. Kiekvienoje iš nuotraukų atrandame dalelę savęs, pastebime, kokie esame patys ar kažkada buvome – bijantys savo sprendimų, bijantys būti atstumtais, laukiantys pagalbos, maištaujantys, bijantys būti įspraustas į moralės normų rėmus ir turintys gilų norą save identifikuoti kaip žmogų ir asmenybę.
Fotografės pateiktos fotografijos – juodai baltos – kaip ir bręstančio žmogaus pasaulis, kai dar tik ieškoma spalvų ir atspalvių, kurie ryškėja kasdieninėje aplinkoje, auga skirtingų kultūrų pamatuose ir griuvėsiuose, tarpsta šeimoje ir visuomenėje ir įsisiūbuoja dar neišgyventų jausmų karuselėje…Autorė J. Levinaitė savo darbuose tarsi ieško laiko ir erdvės ribos, kur baigiasi vaikystė ir kada tampi suaugusiu. Toje mažoje neapčiuopiamoje linijoje tarp dviejų pasaulių glūdi didelė emocijų paletė – savęs ieškojimas, vidiniai konfliktai, išorinio pasaulio atstūmimas, nebylus pagalbos šauksmas, autoritetų ieškojimas, klaidingi ir teisingi pasirinkimai, išsipildę lūkesčiai, pirmieji bandymai sau atsakyti “kas aš esu? “.
Anot autorės mes visą gyvenimą keičiamės, pažindinamės su naujuoju “aš” nes esame įtakojami aplinkos, kuri nuolat kinta ir iš naujo patiriam tas pačias virsmo būsenas. Niekas nesusako ribos, kada tampame suaugę…
Aistė Plavinskaitė
