Kariuomenėje nėra vyrų ar moterų, yra tik kariai, bet vis tik yra ir moterų. Šiuo metu Kauno Panemunės rajone apsistojusios penkios šauktinės, juokais kolegų vadinamos amazonėmis, kas rytą, kaip ir vaikinai, daro mankštą, nešioja trispalvę ant dešinio peties, važiuoja į šaudymus ir sprogdinimus.
[galerija kiek=”4″]
Kai kurios atėjo su tikslu įsidarbinti, kitos – išbandyti save, sustiprėti fiziškai ir morališkai.
Penketas Juozo Vitkaus inžinerijos batalione savo tarnybą pradėjo lapkričio pabaigoje, šiuo metu likus pusei laiko iki pabaigos jaučiasi susipažinusios su kariuomenės tvarka bei pripratusios prie dienotvarkės.
Bataliono „amazonėms“ teko išmokti tvarkingai pasikloti lovą, susirišti plaukus, surinkti ir išrinkti automatinį ginklą bei įprastinę pudrą iškeisti į kamufliažinį makiažą. Merginų kambariui pasisekė, kad jame yra dvi jau tarnavusios karės, kurios noriai padeda ir atsako į kilusius klausimus kariuomenės naujokėms.
Esu penktadalis 189-o, merginų, kambario sielos. Prieš pradėdama tarnybą skaičiau nemažai atsiliepimų internete apie karinius mokymus ir kariuomenę, tačiau vis vien tikėjausi ne to. Viskas nors ir griežtai, bet humaniškai, fizinis krūvis ne toks, nuo kurio alptum, o vadai kelia balsą tik tuomet, kai reikia. Sakykit, ką norit, bet šimto trisdešimt kelių sutrikusių šauktinių minią ne taip lengva sutvarkyti be skardaus balso.
Pati esu iš ramesnių ir neprisidirbančių, tačiau ir man teko užsisiūti kelnių kišenes (kad rankų jose nelaikyčiau) ir sužinoti, ką reiškia atsisėsti ant kėdės po 40 desantinių šuoliukų – tai toks pratimas, kai turi pritūpti ir pašokti, taikomas merginoms, kurios nepadaro 100 atsispaudimų – ar „pumpuoti“ kartu su visu būriu už nedideles pražangas. Atsispaudimai, šuoliukai, susilenkimai – viskas artėjančios vasaros labui.
Gyvename rusų caro laikais statytose kareivinės, kuo vis negaliu atsidžiaugti. Visi dalinio pastatai yra įtraukti į kultūros vertybių registrą. Valgome ten pat, kur ir kariai prieš 100 metų, sporto salė – buvęs artilerijos ginklų sandėlis, sandėliai įrengti buvusiose arklidėse ar pirtyje.
Dideli langai, raudonas plytų mūras, medinės sijos – gera būti aplinkoje, turinčioje savo netrumpą istoriją. Pats Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas skiriasi nuo kitų dalinių savo specifika – atliekame sprogdinimo darbus, įrengiame kliūtis, mokomės ieškoti minų. Kadangi esame mokinami galvoti, nereikia tiek laiko praleisti miškuose.
Apie miškus. Miškas naktį nėra toks baisus, kaip kuprinė, kurią reikia su savimi neštis. Į pirmą nuotykį Rukloje leidomės su pilna žygio ekipuote, kuri yra toks dalykas, kurį užsimetus ant nugaros po pusės minutės traška mentės ir ima trūkti oro. Prieš išeidama iš kareivinių kuprinę ant pečių užsimečiau pati, o likusias dvi paras man turėjo padėti supratingi kolegos. Pirmas miškas buvo skirtas mus apmokyti, taigi, daug karo jame nebuvo. Nebent su savimi. Ir savo kuprine.
Buvome mokinami judėjimo būdų, vienas iš jų – šliaužimas. Šliaužime, kaip ir kariuomenėje, neturėjau daug praktikos, taigi, po kiek daugiau negu pusės distancijos ėmiau dairytis į šalis ir į savo vadus: „Tamsta, į kurią pusę Vilnius?“ – klausiu. „Į visas keturias“, – sako jis man, o aš, užuominą supratusi, didvyriškai inkšdama šliaužiu tolyn.
Kituose „miškuose“ kuprinė pasidarė pakeliama, tačiau įvairūs taktiniai manevrai neapsieina be kitų pagalbos. Judant miške ir išgirdus švilpuką (kuris reiškia, kad mus apšaudo artilerija!), reikia griūti ant žemės, vėliau bėgti ir vėl griūti. Aš, antro būrio partizanė, išdidžiai griūnu ir nebe taip išdidžiai nesugebu atsistoti. Paskui mane bėga du vyrukai, tiesiantys rankas kaskart, kai reikia tęsti atsitraukimą. Be silpnų kojų tąkart miške radau silpnų savo logikos vietų – prie minusinės temperatūros, bijodama, kad naktį kas nors nenukniauktų mano ginklo (o už tai „pumpuočiau“ ilgai ir laimingai), įsikišau jį su savimi į miegmaišį. Atsikėlusi naktį nuo kūną krečiančio šalčio supratau, kad būtent ginklo metalas minusinę temperatūrą atnešė man į storą miegmaišį. Kiek daug tą naktį supratau.
Be miškų daug susidomėjimo sulaukė mūsų beretės – tai gražūs žali galvos apdangalai, kuriuos reikia susiformuoti pagal savo išskirtinę galvą ir nešioti tik užsitarnavus. Kol kiti berečių krikštynose, inžinieriaus kurso pabaigoje, lindo po įjungta vikšrine transporto priemone, buvo paimti į nelaisvę, darė atsispaudimus ir buvo aplieti šaltu vandeniu, aš ir mano kolegė beretes užsitarnavome ligoninėje, infekcinio skyriaus eilėje.
Mat būna, kad kariuomenėje susergi ir esi ištremiamas į „lazaretą“ – atskirą kambariuką ligų nešiotojams. Jame gali aimanuoti su aukšta temperatūra (laimei, jausdamos viena kitos palaikymą, aimanavome dviese) ir išsisukti nuo krikštynų, kurios, deja, atrodė smagesnės nei angina.
Sirgti kuopoje nėra smagu ir tuo, kad vienu metu serga visi – lyg būtų prasidėjęs karių maras ar šauktinių šiltinė. Šeimyniškai laužomą duoną pakeičia šeimyninė bacilų kaita. Dėl to, kaip daugeliui jau žinoma, atsiradęs atviros tuberkuliozės atvejis daug džiaugsmo nesukėlė, tačiau buvome daktarų supažindinti su liga, užsikrėtimo būdais, nuraminti ir ištirti. Pasirodo, baimintis nebuvo ko.
Nežinau, su kuo asocijuojasi kariuomenė didžiajai visuomenės daliai, mes esame aprūpinti gerai: apgyvendinti, aprengti, pamaitinti, per prievartą nuvaryti į lovas (ir kad nebūtų jokių telefonų maigymų!), o po 8 valandų pakeliami. Turime visą ekipuotę, o gerą ūpą kaip kam pavyksta įsigyti. Nemeluosiu, kariuomenėje dauguma juokų pasidaro sarkastiški, tokie, kokius atleistum tik geriems draugams. Tačiau tai tik spalvina kasdienybę, padeda pasijuokti iš klaidų ar nedidelių nelaimių. Kas galėtų pagalvoti, kad valgant sausą davinį smėlėtomis iki pažastų rankomis miške ant šaltos žemės galima būtų jausti užtarnautą poilsį?
Į kariuomenę ėjau vedina smalsumo – su klausimu „o kas tai tokio?“. Džiaugiuosi, galėdama sportuoti, nors kartais bėgti paskui vyrukų ilgas kojas būna nelengva; mokytis dalykų, kurių kitur nepamatyčiau (sprogstamosios medžiagos ir ginklai nebuvo įtraukti nei į gimnazijos, nei į aukštosios programą); ugdyti bendrumo jausmą – gyventi su 130-čia žmonių dar nėra tekę. Nors mano gimtasis miestas, kaip tamsta minėjo, yra į visas keturias puses, aš dar pabūsiu. Čia, Kaune. Ir tuos likusius kelis mėnesius išdidžiai dėvėsiu Lietuvos kariuomenės uniformą.
Straipsnio autorė – Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono 2 inžinerijos kuopos karė j. eil. Gytautė Gineitytė
