Kino meno akademijos apdovanojimų ceremonijos organizatoriai prieš kelias dienas paskelbė pretendentus į 88-uosius „Oskarus“, kurie bus išdalinti jau kitą mėnesį. Geriausio dokumentinio filmo kategorijoje nominuota ir režisieriaus Evgeny Afineevsky juosta apie kruvinus Ukrainos įvykius „Liepsnojanti žiema: Ukrainos kova už laisvę“. Šiame filme nemažai DELFI specialaus korespondento Artūro Morozovo filmuotos medžiagos bei nuotraukų.
Revoliucijos emocijas ir net kvapą puikiai atsimenantis A. Morozovas ten vyko nė kiek neabejodamas. Nuo šios kelionės prasidėjo spec. korespondento domėjimasis bei nušvietimas Ukrainos įvykių.
Žinia apie tai, kad jo užfiksuoti kadrai pateko į filmą, kuris šiuo metu yra nominuotas „Oskarui“, jam pačiam buvo labai netikėta. Kuomet sulaukė E. Afineevsky prašymo pasidalinti filmuota medžiaga iš Grušveskio gatvės barikadų, A. Morozovas nedvejojo: „Buvau nutaręs visa video medžiaga leisti naudotis Ukrainos patriotams vardan svarbaus tikslo – padėti šiems įvykiams garsiau nuskambėti pasaulyje“.
„Maidane, kariaujančioje Ukrainoje, buvau ne kartą, tačiau ši filmuota medžiaga buvo įamžinta 2014 metų sausio mėnesį. Tuomet įvykiai pasiglemžė pirmąsias aukas. – pasakojo Artūras. – O daugiausia filmuotos medžiagos yra iš Gruševskio gatvės, toje vietoje buvo bene žymiausios barikados.“
Nors A. Morozovas į Ukrainą vyko fotografuoti, tačiau nuvykus ten atsirado noras emocijas perduoti ne tik vaizdu. „Į fotografijas revoliucija netilpo. Norėjosi perduoti ir tą garsą, protestuotojų kalbas ir šūkius. Todėl nutariau ir filmuoti“, – prisiminimais dalijosi Artūras.
Pirmasis bandymas sumontuoti filmą nebuvo sėkmingas
Medžiaga, kuria pasidalijo Artūras, buvo panaudota ne tik filmui, šiuo metu nominuotam „Oskarui“, bet ir dar dvejiems muzikiniams vaizdo įrašams. „Tuo metu man Evgeny pasakė, kad kurs filmą, bet taip ir išsiskyrėme, – tikino vaikinas. – Tik daug vėliau, po kelių mėnesių, kai nuvažiavau į Kijevą, jis mane pasikvietė į studiją, kur montavo filmą.“ Vis tik Artūras tikina, kad tąkart pamatęs juostą jis neliko sužavėtas.
Kiek vėliau režisierius E. Afineevsky nusprendė savo filmą perdaryti visiškai naujai, tačiau Artūro medžiaga jame liko, negana to – užėmė labai svarbų vaidmenį. „Jis tada dar kartą susisiekė su manimi ir paprašė nuotraukų, kuriomis galėtų tą filmą reprezentuoti“, – prisiminė Ukrainos įvykius fiksavęs fotografas. Anot Artūro, režisierius itin teigiamai vertino Gruševskio gatvėje užfiksuotas akimirkas.
Beje, po to, kai filmas buvo dar kartą sumontuotas, atsivėrė jo kelias į sėkmę ir jo ėmėsi „Netflix“ kompanija. „Tuomet sudarėme ir komercinę sutartį dėl mano medžiagos naudojimo“, – prisimena A. Morozovas. Beje, šį filmą gali pamatyti kiekvienas „Netflix“ vartotojas.
E. Afineevsky į Ukrainos karą įsivėlė spontaniškai
Rusijoje gimęs, tačiau augęs Izraelyje, o šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis režisierius E. Afineevsky filmą kūrė pasiremdamas kelių skirtingų autorių medžiaga. Tai filmas, kuriame nepagražintai parodoma realybė, kurią tuo metu išgyveno ukrainiečiai, kovodami už savo ateitį, valstybę ir nepriklausomybę.
Užsienio naujienų portalui deadline.com režisierius pasakojo, kad idėją kurti šį filmą pametėjo jo bičiulis, netikėtai pasiūlęs vykti į Ukrainą. „Tokie režisieriai kaip aš negalvoja apie pavojus, tad šokau į lėktuvą“, – apie impulsyvų sprendimą užsienio žiniasklaidai kalbėjo Evgeny.
Kino juostoje pasakojami paprastų žmonių išgyvenimai revoliucijos metu.
A. Morozovas Ukrainoje matė ir džiaugsmo, ir pragaro
Į Ukrainą Artūras vyko neabejodamas. „Tuo metu, kai vyko pačios kovos, kai visa Gruševskio gatvė liepsnojo, stovėjau ir įsivaizdavau, kad jei egzistuoja pragaras, tai jis turėtų atrodyti būtent taip, – kalbėjo A. Morozovas. – Pamenu tą deginamų padangų ir benzino dvoką, mėtomus „Molotovo kokteilius“. Kvapas buvo labai stiprus. Per pusvalandį visas veidas pasidarydavo juodas nuo tų degančių padangų dūmų.“
Tuo metu Ukrainoje buvo labai šaltos naktys, temperatūra krisdavo dvidešimt laipsnių žemiau nulio, tačiau net ir tai negąsdino protestuojančiųjų. „Jie patys buvo sugalvoję tokį, galima sakyti, garso takelį – daužydavo lazdomis į tuos degėsius, galvodavo skanduotes. Jie visi tada atrodė kaip vienas – šildydavosi prie liepsnojančių bačkų, buvo visiškai pajuodę, matydavosi tik akys, bėgdavo nuo policijos, mėtydavo „Molotovo kokteilius“… Aš pats nuo tų „Molotovo kokteilių“ susideginau dvi striukes, tačiau žmonės, palaikę protestuotojus, drabužius nešdavo nuolatos, tad apdegusią striukę tiesiog numesdavai ir pasiimdavai kitą.“
A. Morozovas neabejojo dėl savo sprendimo vykti į karo zoną, negana to, išvykos į ukrainą nebuvo jo vienintelė patirtis tokių įvykių sūkuryje. O dabar, kalbėdamas apie kruvinus įvykius, jis šypsosi tame įžvelgdamas pozityvių dalykų: „Būdamas karo zonoje gali nusivilti ir tuo pačiu pradėti tikėti žmogiškumu“.
Daugiau skaitykite čia.
