Visą civilizuotą pasaulį sukrėtė teroristų, prisidengusių islamo vardu išpuolis Paryžiuje. To, mūsų civilizuoto pasaulio, nebesukrečia kasdieninės žmonių aukos Kenijoje ar Ruandoje, Sirijoje ar Irake, jos (šalys) labai toli nuo mūsų, nebesukrečia nieko ir kasdienės žmonių mirtys mūsų pašonėje, pas artimus kaimynus – Ukrainiečius. Prie šitų mirčių mes jau pripratome, pas kaimynus vyksta karas ir tarsi būtų natūralu, kad kiekvieną dieną kažkas turėtų žūti šiame baisiame ir niekam nereikalingame kare.
Kas kita Paryžius, amžinosios meilės miestas, apie kurį daugelis iš mūsų svajoja ir kuris nei vienam nekelia asociacijų su prievarta, mirtimis ir karo žiaurumais. Aišku, kad švelnūs paryžiečiai nenusipelnė tokių sukrėtimų, prie kurių buvo įpratinti buvusios sovietinės erdvės gyventojai, mūsų kaimynai Ukrainiečiai ir mes patys.
Nežinau koks ekspertas gali pasakyti, kad ukrainiečiui lengviau laidoti žuvusį artimą žmogų negu prancūzui, nemanau, kad kažkas ryžtųsi pasakyti apie imunitetą atsirandantį dažnai laidojant artimus žmones, iš savo praktikos galiu pasakyti, kad šiek tiek padeda neskiestas spiritas, bet ir tai labai trumpam.
Niekam nenoriu moralizuoti, tačiau manau , kad Europos sąjungos vadovų ir dalies visuomenės reakcija į minimus įvykius nėra adekvati. Toli gražu ne viskas padaryta, ne visos turimos galimybės ir svertai išnaudoti, kad liautųsi kruvinas karas Ukrainoje.
Grįžtant prie teroro aktų Paryžiuje reikėtų atkreipti dėmesį, kad tai senų įvykių, prasidėjusių prieš keliolika metų Danijoje tąsa, kai vienas Danijos laikraštis išspausdino pranašo Mahometo karikatūras, kurias vėliau perspausdino „Charlie Hebdo”, tuo išprovokuodamas piktus protestus musulmonų pasaulyje. Į žurnalo redakciją jau tada buvo mesta padegamoji bomba, leidinio redaktoriui buvo pagrasinta susidorojimu, tačiau nei leidėjas, nei jo komanda neišsigando ir prieš metus iki kruvinų įvykių išleido komiksų knygą, kurioje vaizduojamas islamo įkūrėjo gyvenimas.
Reikia atiduoti pagarbą drąsiems žurnalistams, kurie tęsė savo darbą saugomi prancūzų policijos darbuotojų.
Klausimas ar tas darbas buvo reikalingas ir tuo labiau ar buvo vertas jų gyvybių.
Klausimas labai kontraversiškas iš vienos pusės tai lyg ir be kompromisinė kova už žodžio laisvę, iš kitos pusės žiauri pajuoka iš dalies žmonių propaguojančių islamiškąsias vertybes, sakau dalies, nes dalis , kad ir nedidelė islamo tikėjimo žmonių priėmė tai kaip satyrą.
Prancūzijos vyriausybė lyg ir pažadėjo leidėjams 1,2 milijonų eurų vertės injekciją, kad jie toliau tęstų kovą už žodžio laisvę, gal dar sustiprins ir redakcijos apsaugą, tačiau ar tai tikrai tas vienintelis teisingas kelias kuriuo reikia eiti?
Kariaudamas Afganistane visą laiką kišenėje nešiojausi atsarginę granatą, kurios niekada nepanaudodavau, o laikiau tam vieninteliam rezerviniam atvejui, jei grėstų pavojus pakliūti į nelaisvę. Tai būčiau padaręs (susisprogdinęs su granata) ne iš neapykantos priešui, ne iš gilaus patriotizmo, o tiesiog iš baimės, kad modžachedai man nupjaustys viską kas atsikišę pradedant ausimis, o po to dar padarys raudonąją tulpę (gyvam nulups odą ir paliks lėtai mirčiai). Tie patys, mūsų apsupti, modžachedai su šypsena traukė granatos žiedą ir šaukė alach akbar (dievas didis), bet ne iš baimės, nes puikiai žinojo, kad šuravi (sovietų kareivis) nekankina (blogiausia kas jų galėjo laukti- išmetimas iš skrendančio malūnsparnio), o iš gilaus tikėjimo, kad susisprogdinus su kitatikiais jų laukia šlovė, amžinai žydintys sodai ir besišypsančios su arfomis merginos.
Jokiu būdu neteisinu teroristų poelgių, tačiau kare išmokau gerbti priešą, išmokau gerbti ir toleruoti atrodančias kvailai ir man nepriimtinas pažiūras. Todėl niekada nesijuoksiu iš alacho, nors mano dievas krikščioniškas. Iš alacho tegul pasijuokia musulmonai, tuomet kai jie tam pribręs, tikiu, kad tam ateis laikas. Mes katalikai, bent jau dauguma dabar galime nors ir nepiktai, bet pasijuokti iš dievo, tačiau sutikite -vengėme tai daryti šventosios inkvizicijos laikais.
Dr.Gintautas Labanauskas
