Gruodžio 3 d., minint Pasaulinę neįgalių žmonių dieną, Lietuvos Respublikos Seime buvo pristatyta kauniečio fotomenininko Jono Danielevičiaus paroda-socialinis projektas: „Tokie patys, tik kitokie“. Joje įamžinti Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro lankytojai.
Renginio metu fotomenininkas J. Danielevičius atskleidė, kad su Neįgaliųjų centru jį suvedė atsitiktinumas. Ir iškart pridūrė, kad: „Visi atsitiktinumai, veikiausiai, būna nulemti“.
Reikia paskatinimo
Prisimindamas fotosesiją Centre fotografas atskleidė, kad žmonės su negalia – smagios, entuziastingos asmenybės, gyvenančios mažame pasaulėlyje, atskirtame nuo didžiojo – sveikųjų. Jis išreiškė norą, kad tiedu pasauliai persipintų tampriau, tačiau tam būtinas paskatinimas iš sveikųjų.
„Kamanė pagal aerodinamikos dėsnius neturėtų skraidyti, bet ji to nežino – ir laiminga sau skraido. Mes, sveikieji, turėtume pasistengti, kad neįgalieji nežinotų nieko, kas galėtų juos stabdyti. Reikia tik skatinti jų polėkį“, – įsitikinęs J. Danielevičius.
Asmeninė patirtis
Parodos pristatymą vedusi Seimo narė Vida Marija Čigriejienė pasidalino asmenine patirtimi su neįgaliųjų pasauliu: „Šioje parodoje, tarp daugybės šaunių fotografijų, kabo ir mano sūnaus nuotrauka. Džiaugiuosi, kad jis sudalyvavo šiame projekte“.
Seimo narė siūlo patirties semtis iš Vokietijos: „Ten žmonės su negalia – pilnaverčiai. Jie integruojami tarp sveikųjų ir jaučiasi visiškai tokie patys: jie bendrauja, keliauja, dalyvauja diskotekose – viskas kaip sveikųjų pasaulyje. Lietuvoje mažoka integracijos ir tolerancijos, todėl linkiu, kad žmonės priimtų neįgaliuosius tokius, kokie jie yra. Juk būna taip skaudu matyti, kaip žmogus su negalia keliaudamas gatve, sulaukia didžiulio dėmesio – į jį pasižiūrėti atsisuka bent dešimt žmonių, o vaikai pradeda badyti pirštais. Tai – netoleruotina“.
Neįgaliųjų diena – šventė?
Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro direktorius Algirdas Šimoliūnas prisiminė prieš keletą dienų su viena Centro lankytoja diskutavęs apie neįgaliųjų dienos minėjimą. Jis citavo savo auklėtinę: „Esu neįgali, bet negi aš turiu džiaugtis, kad turiu negalią ir švęsti šią dieną?“.
A. Šimoliūnas teigė tuomet praradęs amą: „Tai mane kiek suglumino. Tąkart pritrūkau žodžių…“.
Pasak pašnekovo, vis kalbama, kad neįgaliųjų integracija į visuomenę nevyksta, tačiau jis čia įžvelgęs atvirkštinį procesą: „Problema, tame, kad nėra visuomenės integracijos į neįgaliųjų pasaulį. O šis procesas vyksta nuo tiesioginio prisilietimo prie žmogaus su negalia ir pabandymo jį suvokti. Tiesiog, priimkime juos kaip sau lygius ir nustokime pagaliau jų gailėtis. Tai nieko naudingo neduos“, – įsitikinęs A. Šimoliūnas.
Neįgalieji – bendraautoriai
Menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas susirinkusiesiems pasakojo, kad Lietuvos fotografijos klasikai yra fotografavę panašias temas serijose:
Antanas Sutkus fotografavo aklųjų mokykloje, Romualdas Požerskis – senelių namuose, Virgilijus Šonta – neįgalių vaikų internate.
„Išskirtinis tokios fotografijos bruožas būdavo tas, kad autoriai ilgą laiką dirbdavo su pasirinkta tema: ilgai bendraudavo su pozuotojais ir neskubėdami kurdavo serijas. Pagrindinis skirtumas tarp jų ir J. Danielevičiaus – tas, kad dalis parodos „Tokie patys tik kitokie“ autorystės buvo atiduota neįgaliesiems – jie patys pasirinko kaip nori save pristatyti pasauliui. Tai ypač akivaizdu portretuose. Taigi, šiuo atveju, tarp autoriaus kūrybos ir meno atsiranda kitas – bendradarbiavimo su užfiksuotaisiais intarpas. Taip pat svarbu priminti, kad parodos nuotraukos užfiksuotos vos per keletą mėnesių.
Socialinis menas – „ant bangos“
Pasak T. Pabedinsko, parodą „Tokie patys, tik kitokie“, galima priskirti socialinio meno rūšiai, kuri dabar labai populiari tarptautiniu mastu: „Visame pasaulyje vyksta daugybė projektų, kuriuose menas kuriamas kartu su bendruomene. Beje, šis procesas užsienyje prasidėjo apie 1970-uosius“.
„Kodėl tai populiaru? Tai kultūros politikos dalis: kad menas nebūtų vien menas, kad jis nebūtų vien tik elitinis reiškinys. Svarbu, jog jis būtų arčiau žmonių ir turėtų didžių tikslų – keistų žmonių gyvenimus“, – aiškino menotyrininkas.
Pasak T. Pabedinsko, paroda „Tokie patys, tik kitokie“ galėtų keliauti arčiau bendruomenės arba didžiuliu formatu būti reprodukuojama ant miesto sienų, senų pastatų ar tiltų. „Miestas iškart pasikeistų. Jis atrodytų – taip pat, bet kitaip“, – perfrazuodamas parodos pavadinimą pasvarstė pašnekovas.
Skirmantė Javaitytė
