Kaune – atsisveikinimas su krepšinio legenda V. Garastu

Lietuva 2026 m. birželio 10-ąją neteko šalies krepšinio legendos, trenerio Vlado Garasto.

Atsisveikinimas su velioniu – penktadienį, birželio 12 d., nuo 15.30 val. iki 20 val. laidojimo namuose „Rekviem“ (Jonavos g. 41A, Kaunas). Šeštadienį, birželio 13 d., šventos mišios prasidės 8 val. šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje Kaune.

Šeštadienį 12 val. laidotuvių procesija pajudės į Petrašiūnų kapines. Artimieji prašo V. Garasto atminimą pagerbti kukliai – koks visą gyvenimą buvo ir pats treneris – vienu gėlės žiedu.

„Negali pasirinkti – kada išeisi, bet gali pasirinkti – kaip gyvensi. Gyvenai plačiai dalindamas gerumą, šilumą ir šviesą, toks išliksi mums visada“, – tokiais žodžiais išlydimas Vladas Garastas. Šie šilti žodžiai – greta V. Garasto portreto laidotuvių namuose, į kuriuos penktadienį popiet rinkosi artimieji, bendražygiai ir draugai.

Legendiniai Lietuvos krepšininkai trečiadienį pasaulį palikusį trenerį Vlada Garastą visų pirma prisimins kaip žmogų, į kurį galėdavo atsiremti ir kuris savo humoro jausmu išsklaidydavo bet kokį nuovargį.

„Nereikia klausti, kaip prisiminsime jį – tai nepamirštami dalykai. Kartu praleidome tiek gyvenimo metų, kartu tiek visko laimėta, kentėta, treniruotasi.. Po visų tų krepšinio batalijų, kai baigėme karjeras, mes nuolat bendravome, susitikdavome, matydavomės. Vienas kitą palaikėme nuolat.

Visada atsiminsiu, kad pratybų metu jis – treneris, o poilsio metu – žmogus. Kuris pakeldavo nuotaiką, pasakydavo kokį anekdotą. Jis leido žmonėms atsiskleisti – jo komandoje būdavo gera būti, visada su noru eidavome treniruotis. Jis suprasdavo, palaikydavo, dažnai važiuodavome į stovyklas, užsukdavau pas jį į namus ir kartu važiuodavome į Druskininkus“, – kalbėjo V. Chomičius.

„Pirmas jo atėjimas į „Žalgirį“ buvo lyg šeimos užpildymas, šeimos galva ir tėvas. Jį taip nuo pradžių ir vadinome. Svarbiausia savybė buvo gebėjimas suvienyti, ramiai pasikalbėti, įteigti žaidėjams, ko jiems trūksta, kaip reikia siekti pergalių. Tai buvo žmogus, kuris išliks krepšinio metraščiuose“, – pridėjo Sergejus Jovaiša.

V. Garastas – Barselonos (1992) ir Atlantos (1996) olimpinių žaidynių prizininkas, jo vadovaujama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo olimpinius bronzos medalius, Europos vicečempionas (1995).

Klubiniame krepšinyje 1979-1989 m. vadovavo Kauno „Žalgiriui“, su kuriuo šalies krepšinio gerbėjus džiugino pergalėmis TSRS pirmenybėse.

Nepriklausomybės metais V. Garastas vadovavo Kauno „Atletui“ (1994-1996), Alytaus „Alita“ (1996-1998) komandoms. 1995–2003 metais užėmė Lietuvos krepšinio trenerių asociacijos prezidento postą, o 2003–2011 m. vadovavo Lietuvos krepšinio federacijai ir ėjo prezidento pareigas.

Vaikystėje V. Garastas žaidė futbolą, krepšinį, dalyvavo lengvosios atletikos varžybose, atstovavo Biržams Lietuvos moksleivių spartakiadose.

Iš Biržų kilęs V. Garastas savo sportinį kelią pradėjo kaip krepšininkas. 1952–1955 m. žaidė Kauno „Žalgirio“ komandoje. Nuo 1956 m. Biržuose dirbo treneriu. 1971–1978 m. dirbo Biržų vaikų ir jaunimo sporto mokyklos direktorius, treniravo rajono krepšinio rinktinę, Lietuvos moksleivių rinktines.

Jo treniruojamas Kauno Žalgiris SSRS vyrų krepšinio čempionatuose laimėjo 3 kartus aukso (1985–1987), 5 kartus sidabro (1980, 1983, 1984, 1988, 1989) medalius, pelnė Tarpžemyninę Viljamo Džonso taurę (1986).

V. Garastas Lietuvos krepšinio rinktinėje turėjo du etapus. Pirmasis įvyko 1980-1988 m. laikotarpyje, o antrasis – 1992-1997 m. Į šį laikotarpį įsiterpia SSRS krepšinio rinktinės treniravimas, su kuria V. Garastas iškovojo Europos čempionato bronzą (1989 m.) ir pasaulio čempionato sidabrą (1990 m.). Su Lietuvos rinktine V. Garastas iškovojo net tris medalius. 1992 ir 1996 m. buvo pelnyti bronzos apdovanojimai Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse. Taip pat buvo iškovotas sidabro medalis Europos krepšinio čempionate (1995 m.).

Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Jasikevičius, Mindaugas Timinskas, Saulius Štombergas Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Artūras Karnišovas, Gintaras Einikis.