Vienodų laidotuvių nebūna: kaip keičiasi atsisveikinimo tradicijos Lietuvoje

Rokenrolas šarvojimo salėje, baltas kostiumas ir žvakių jūra vietoje gėlių: laidotuvės Lietuvoje vis dažniau tampa asmeniškos. Laidojimo namų „Amžina tyla“ įkūrėjas Lukas Matulevičius pastebi, kad šeimos vis rečiau klausia, „kaip reikia“, ir vis dažniau, „kaip būtų norėjęs mano artimasis?“

Dar prieš kelis dešimtmečius lietuviškos laidotuvės daugeliui šeimų turėjo gana aiškų scenarijų. Mirusysis būdavo šarvojamas namuose, prie jo budėdavo ir melsdavosi artimieji, o atsisveikinimas tęsdavosi bažnyčioje ir kapinėse.

Šiandien vaizdas kitoks. Šarvojimas iš namų persikėlė į laidojimo namus, o šeimos vis dažniau visą organizacinę naštą patiki profesionalams.

„Matome, kaip žmonėms tuo metu svarbu ne galvoti apie visus organizacinius klausimus, o sutelkti dėmesį į paskutinį atsisveikinimą su savo mylimu žmogumi“, – sako L. Matulevičius.

Keičiasi ir pats atsisveikinimo būdas. Vis daugiau šeimų renkasi kremaciją, todėl atsisveikinama prie urnos. Budėjimas tapo trumpesnis, o giesmes kai kur pakeičia rami melodija ar velionio mėgstama muzika.

„Manau, taip yra todėl, kad žmonės vis dažniau nori atsisveikinti individualiai, atsižvelgdami į savo artimojo gyvenimą, jo asmenybę ir norus. Patirtis rodo, kad keičiasi ne noras atsisveikinti, o pats būdas, kuriuo tai daroma“, – pastebi „Amžina tyla“ įkūrėjas.

Anot jo, tai vienas ryškiausių šiandieninių laidotuvių pokyčių: anksčiau žmonės dažniau klausdavo, kaip „įprasta“ laidoti, o dabar vis dažniau nori atsisveikinimą suasmeninti.

Atsisveikinimo ceremonijoje vis daugiau vietos skiriama paties žmogaus istorijai. L. Matulevičius prisimena vieną atvejį, kuris iš pradžių atrodė neįprastas.

„Puikiai prisimenu tą kartą, kai artimieji panoro šarvojimo salėje girdėti ne graudžią melodiją, o velionio taip mėgtą muzikos stilių – rokenrolą. Nors tuo metu atrodė kiek neįprasta, dabar suprantu, kaip džiugu, kad žmonės drąsiai išreiškia savo norą. Norą atsisveikinti su mylimu žmogumi taip, kaip jiems patinka. Ne taip, kaip reikia. Ne taip, kaip įprasta. O taip, kad būtų gera“, – pasakoja jis.

Nors „Amžina tyla“ – dar jauni laidojimo namai, L. Matulevičius šioje srityje dirba jau ne vienerius metus. Per tą laiką, sako jis, teko išgirsti visko, tačiau labiausiai įsimena istorijos, kai artimieji stengiasi išpildyti paskutinį velionio prašymą.

„Atsiliepęs telefonu išgirdau graudų moters balsą. Ji prašė vieno: išpildyti paskutinį jos vyro norą ir palaidoti jį su baltu kostiumu. Kas aš toks, kad prieštaraučiau? Išpildėme jo norą ir padarėme taip, kaip būtų norėjęs pats velionis“, – prisimena laidojimo namų įkūrėjas.

Vis daugiau dėmesio skiriama ir tam, ką žmogus gyvenime labiausiai mėgo, o galbūt ko nemėgo. Pasak L. Matulevičiaus, tokios smulkmenos dažnai daug pasako apie velionį ir jo ryšį su artimaisiais.

„Kai kurios šeimos renkasi gėlių jūras, tačiau kartą teko išgirsti – jis gėlių nemėgo. Todėl vietoje gėlių sukūrėme liepsnų jūrą – daugybę žvakių, kurias išdėliojome aplink karstą. Kaip sakė artimieji, nors jo čia su mumis nebėra, liepsnos rodo, kad jo siela gyva“, – pasakoja jis.

Tokie iš pažiūros nedideli, bet artimiesiems be galo brangūs sprendimai palieka šilumą širdyse tų, kurie dar čia.

„Atsisveikinimas vyksta vieną kartą, todėl man svarbiausia išgirsti artimuosius ir suprasti, kas buvo svarbu jų mylimam žmogui. Nesvarbu, ar tai mėgstama muzika, baltas kostiumas, ar vietoje gėlių uždegtos žvakės – mūsų darbas yra tai išgirsti ir išpildyti. Tada atsisveikinimas tampa ne tiesiog gražus, o tikras ir asmeniškas“, – sako L. Matulevičius.

Pasak jo, laidotuvių tradicijos keičiasi, tačiau jų esmė išlieka ta pati – palydėti žmogų į amžinąją kelionę, o artimiesiems padėti atsisveikinti su pagarba, orumu ir supratimu.

„Džiugu, kad šiandien vis dažniau užduodamas ne klausimas „kaip reikia atsisveikinti?“, o daug paprastesnis ir kartu daug svarbesnis: „O kaip jis pats būtų norėjęs?“. Todėl mes visada sakome: nėra vieno teisingo būdo atsisveikinti. Vienodų žmonių nebūna, vienodų gyvenimų nebūna, todėl vienodų laidotuvių taip pat neturėtų būti“, – apibendrina „Amžina tyla“ įkūrėjas.