Tikroji laisvės kaina: A. Juozaičio žvilgsnis į Sąjūdį ir Lietuvą šiandien

Praėjus daugiau nei trims dešimt­mečiams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Sąjūdis daugeliui tapo istorijos vadovėlių skyriumi, simboliu ar miglotu prisiminimu. Filosofas, rašytojas ir vienas iš Sąjūdžio ideo­logų ­Arvyda­s Juozaitis siūlo kitą perspektyvą – nemitologizuotą, nepatogią ir, jo paties žodžiais, tikrą istoriją.

Šis pokalbis – ne knygos pristatymas, o bandymas susitikti su istorija tokia, kokia ji buvo: su pasirinkimais, klaidomis, rizika ir atsakomybe. Nors šių metų Knygų mugės programoje knygos pristatymui salė nebuvo skirta, autorius visas mugės dienas bus leidyklos „Obuolys“ stende, pasirengęs pokalbiui su skaitytojais.

– Patarti? Neįmanoma nieko patarti – geriau patylėti. Gyvenimo upė yra tokia nenuspėjama, tokia srauni, kupina sietuvų ir slenksčių, kad už kiekvieno posūkio laukia vis kiti krantai. Tačiau upė – ta pati.

Susiformavus charakteriui ties dvidešimties metų riba, žmogus mažai ką begali pakeisti. Gyvenimas – tai charakterio indo pripildymas. Ne planų, ne deklaracijų, o būtent charakterio.

– Knyga pavadinta „Tikra Sąjūdžio istorija“. Ko turėtų tikėtis skaitytojas?

– Politika man niekada nebuvo karjeros ar valdžios klausimas. Politika – tai piliečio moralės balsas. Kiek­vienas savo tėvynės žmogus yra politikas, nes politika – tai mano miestas, ne svetimųjų.

Mano kartai teko įveikti prievartą, inerciją ir baimę. Tai ir buvo politika. Sistemos keitimas – politika. Tačiau žmonių valdymas savo naudai, pasisotinimas valdžia – ne man. Sąjūdžio idėjų nešimas buvo kitas dalykas. Jei tai vadinama politika – tebūnie.

Svarbiausia, kad kuo daugiau žmonių suprastų: Lietuva egzistuoja tik tol, kol ji yra čia. Priešingu atveju liks tik „globali Lietuva“ – o tai reiškia, kad Lietuvos nebeliks.

– Knygos pradžioje rašote, kad ilgai vengėte imtis Sąjūdžio istorijos. Kodėl dabar atėjo tam laikas?

– Viską padaro laiko jėga. Ateina laikas – ir reikia rašyti. Mes ne amžini, o aprašytas gyvenimas pereina į aukštesnį būties aukštą – į išlikimą.

Tas išlikimas yra būtinas Lietuvai, jei ji nori gyventi. Ne kaip teritorija, ne kaip administracinis vienetas, o kaip istorinis subjektas.

– Deja, ji išsekusi – argi neaišku? Gyvenimo lygis aukščiausias, koks kada nors buvo, bet katastrofiškai nykstame. Gimsta kelis kartus mažiau, nei miršta. Jaunų žmonių mažėja, užsidaro bažnyčios.

Kalbama apie viską – tik ne apie šeimą, vaikus, tęstinumą. Gyvenimo pilnatvė yra gyvybės tąsa. Kai dingsta gyvybės instinktas, kai nutraukiamas tėvų ir senelių siūlas, kyla klausimas: kas suteikė tokią teisę?

Sąjūdžio laikais nuolat kartojome: laisvės siekiame savo vaikams. Pasiekėme. O dabar – ar jie bus?

– Tai ne „tikroji“, o būtent tikra – nesumeluota istorija. Be patogaus nutylėjimo. Be vėlesnių korekcijų. Istorijoje galima ne turėti tiesą, o jos siekti. Aš siekiau pasakyti tai, ką mačiau, patyriau ir už ką esu atsakingas.

Atviras kalbėjimas apie klaidas – taip pat patrio­tizmo dalis.

– Ne. Mažiausiai dar dvejus metus reikės arti ir akėti. Į vieną knygą tas darbas netilps. Tai tik pirmoji dalis.

„Tikra Sąjūdžio istorija“ – tai asmeninis, intelektualiai aštrus ir nepatogus pasakojimas apie laiką, kuris suformavo dabartinę Lietuvą.

Arvydas Juozaitis visas Knygų mugės dienas bus leidyklos „Obuolys“ stende.