Kauno pramonės žemėlapyje nelieka dar vienos ilgametės įmonės

Kai prieš keliolika metų rinkau medžiagą apie Kaune veikusias ir, deja, išnykusias lengvosios pramonės įmones, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje turėjau galimybę pavartyti 1933–1934 metų „Verslo“ laikraščio komplektus. Visų pirma atkreipiau dėmesį į tai, kad juose beveik nebuvo jokių „kriminalų“, išskyrus plačiai aprašytą vieną atvejį, kai tarnaitė po „išniekinimo“ peiliu nudūrė savo šeimininką. Tačiau kone visuose šio leidinio numeriuose buvo kartojamas „burtažodis“: „Lietuva nepražus, jei pirks savi pas savus“…

Žinoma, laikai pasikeitė, ir pažangi pramonė bei verslas Lietuvoje jau veikia plačiai, eina į tarptautines rinkas, neapsiribodami produkcijos pardavimais „saviems“. Juolab parduotuvės visko pilnos, o pasiūla – didelė; tai pirkėjo nepriversi pirkti to, kas jam nepatinka (dėl kainos ar dėl fasono).

Tačiau tikiu, kad kiekvieną rudenį rengiamos parodos „Rinkis prekę lietuvišką“ tikrai lankytojams vertingos dar ir tuo, kad jose kiekvienas pamato, ką Lietuvos gamintojai siūlo, geba puikiai gaminti ir mūsų šaliai, ir užsieniui. O tuo pačiu ir lietuviškų prekių pirkėjų gretos palaipsniui auga.

Tiesa, minėtose parodose dalyvauja ne tiek daug stambių pramonės įmonių, nors kai kurios iš jų bent pasireklamuoja ir informuoja apie tai, ką gamina, siūlo ir kur savo produkciją parduoda.

Tai įvyko šią vasarą – sprendimas vykdyti bankroto procesą liepos 10-ąją priimtas kreditorių susirinkime, įvertinus tai, jog bendrovės skolos viršijo milijoną eurų.

Kitaip tariant, apie 80 metų gyvavusi įmonė netrukus taps istorija. Kaip ir „Drobė“, „Kaspinas“, „Silva“ ar „Kotonas“ bei kitos lengvosios pramonės įmonės, kurių daugybė telkėsi Vilijampolėje, Raudondvario plente.

„Kauno staklės“ priskirtinos prie sunkiosios pramonės. Nuo seno įmonė veikė prospekte, kuris, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vadinamas Savanorių prospektu. Ir staklių fabrikas iki šalies nepriklausomybės turėjo kitą vardą – vieno sovietų politinio veikėjo.

Jo korpusai užėmė didelę teritoriją, o juose darbavosi šimtai „staklininkų“. Kam ir kokią konkrečiai produkciją jie gamino, spaudoje nelabai atsispindėdavo.

Tačiau „perestrojkos“ laikais, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo išvakarėse, su staklių įmonės Kaune tuometiniu direktoriumi (jei gerai pamenu, jo pavardė buvo Dzidolikas) susisiekė („per Maskvą“) kolega iš Šveicarijos.

Telefonu, raštais sutarta bendradarbiauti, tačiau sutarties pasirašymas vyko Maskvoje, vienoje iš sąjunginių ministerijų. Dalyvauti toje ceremonijoje (tiksliau, stebėti ją bei vėliau aprašyti) „Vakarinės naujienos“ (laikraštis, ėjęs lietuvių bei rusų kalbomis) komandiravo redakcijos Kauno padalinio vedėją B. Mačienę.

Vietinių korespondentų buvo gausybė, iš Lietuvos – aš viena. Ryškių prožektorių šviesoje pademonstruotas pavyzdys staklių, kurias sutarta bendrai gaminti; iškilmingą sutarties pasirašymą nufilmavo Ostankino (centrinės) televizijos žinių tarnyba…

Bet apie tolesnį (realų) bendradarbiavimą su šveicarais bent Lietuvoje jokių žinių nesigirdėjo. O netrukus nepriklausoma tapusioje valstybėje prasidėjo įmonių privatizavimo procesai. Naujiems savininkams pasistengus išparduoti įrangą bei nekilnojamąjį turtą, baigėsi ir daugumos Kaune (bei kitur) privatizuotų įmonių veikla. Tiesa, retsykiais išsaugotuose gamybiniuose ar administraciniuose padaliniuose steigėsi naujos (o gal vadintinos „tęstinės“?) to paties profilio įmonės.

2026-ųjų liepos antroje pusėje „Kauno staklės“ informavo Užimtumo tarnybą (UT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jog 126 savo darbuotojus įspėjo apie atleidimą iš darbo.

Toks atleidžiamųjų skaičius tarp visų kitų pranešimų, kuriuos šią vasarą gavo UT, – rekordinis. Tiesa, lygiai tiek žmonių atsisakė ir visoje Lietuvoje veikiantis prekybos tinklas „Maxima LT“.

Maža abejonių, kad atleistieji nesusiras darbo arčiau savo namų kitose Lietuvos parduotuvėse. Tačiau per daugybę metų metalų apdirbimo technologijų bei staklių gamybos patirtį sukaupusios „Kauno staklės“ – vien tik Kauno įmonė. Ji – gamintoja, o ne pardavėja, todėl jos netektis tikrai nenaudinga nei pramonės sektoriui, nei miestui.

Pastaraisiais metais įmonėje metinis darbuotojų vidurkis buvo 123, prieš 5 metus bendrovėje dirbo 162 darbuotojai. Paskutinę šiemetinio pavasario dieną – 130, rugpjūčio 12-ąją (kaip nurodo rekvizitai.vz.lt) – tik 8 darbuotojai, vidutiniškai priskaičiuojama po 2 341,55 Eur atlyginimo.

Įmonei, kurios įstatinis kapitalas – 238 169 eurai, dabar priklauso 1 automobilis. Vertinę jos veiklą 56 vertintojai skyrė 7,6 balo (iš 10-ies). Pagal praėjusių metų rodiklius UAB „Kauno staklės“ pardavimo pajamos siekė 5,18 mln. Eur, nuostoliai – apie 331 tūkst. eurų. Vien skola „Sodrai“ – didesnė nei 56 tūkst. eurų.

Kiek ir kokios konkrečiai produkcijos UAB „Kauno staklės“ gamino vokiečių „Continental“, kol dar jis nenusprendė trauktis iš Pakaunėje esančios Kauno laisvosios ekonominės zonos, naujienų portalui „Kas vyksta Kaune“ nepavyko sužinoti.

Kodėl nesisekė bendrovei rasti daugiau užsakovų Lietuvoje, irgi neaišku – ar pastangų pritrūko, ar dar kažko? Viešai nurodytais staklių įmonės telefonais niekas neatsakė. Tarp kitko, liepą pasikeitė ir jos vadovas, o liepos 16-oji (anot Nemokumo procesų informacinio portalo) buvo UAB „Kauno staklių“ kreditorių susirinkimo nutarimo vykdyti bankroto procesą paskelbimo data.

UT duomenimis, „Kauno staklėse“ darbo neteko po 15 šaltkalvių bei šaltkalvių suvirintojų, 12 derintojų-operatorių, 10 frezuotojų, 6 inžinieriai-programuotojai bei kiti darbuotojai. Minimos profesijos – paklausios darbo rinkoje, tad atleistieji staklininkai neturėtų ilgai užsibūti bedarbiais.

„Paklausi šita veikla – ieškom pastoviai tokių darbuotojų“, – paprašytas pakomentuoti „rekordinį atleidimą iš darbo“, portalui „Kas vyksta Kaune“ telefonu iš karto patvirtina UAB „Volfas Engelman“ bendrovės generalinis direktorius Marius Horbačauskas; kartu jis – ir Kauno krašto pramonininkų bei darbdavių asociacijos prezidentas.

„Žinoma, gaila, kad „Kauno staklėms“ taip nutiko, liūdna visais panašiais atvejais, kai būna tokios pasekmės didelių investicijų. Jos visuomet priimamos su džiaugsmu, besitikint, kad veiklą garantuos ilgam, tačiau kai didelės investicijos pasitraukia...

Sunku šiandien pasakyti, kokios priežastys lėmė įmonės bankrotą. Gal tai – negebėjimas diversifikuoti veiklą – imtis skirtingų jos rūšių, siekiant sumažinti pajamų netekimo riziką, pasitraukus stambiam užsakovui? O gal – ir bendrovės vadovų nedėmesingumas, nelankstumas – pačioje pradžioje nesužiūrėta ir nesuvaldyta krizinė situacija?“, – komentavo M. Horbačauskas.

Šūkis „Lietuva nepražus, jei pirks savi pas savus“ šiais laikais jau nebeskamba – seniai prarado savo aktualumą. Tačiau verslininkai, net ir tie, kurie sėkmingai darbuojasi užsienio rinkose, susidūrę su sunkumais, tikisi sulaukti didesnio savosios šalies valdžios dėmesio. Kai prireikia – ir paramos iš biudžetų, kuriuos savo mokesčiais daugiausia pripildo vietinė pramonė.

Dėl viena po kitos (o kai kada ir vienu metu) sekančių pasaulinių krizių, pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistės Živilės Simonaitytės-Vasiliauskienės, dabar vieni sektoriai demonstruoja gana stiprius lūkesčius, o kituose atsargumas išlieka labai didelis.

Tai rodo, kad Lietuvos pramonės atsigavimas nebus vienodas. Aukštesnės pridėtinės vertės gamybos sektoriai jau šiandien atrodo gerokai atsparesni, o daliai tradicinės pramonės pagrindinis iššūkis ir toliau išlieka vangiai atsigaunanti eksporto paklausa.

LPK vertinimu, artimiausiais mėnesiais Lietuvos pramonės perspektyvas ir toliau labiausiai lems Europos ekonomikos raida, ypač Vokietijos pramonės atsigavimas, investicijų aktyvumas bei geopolitinis neapibrėžtumas.

„Kas vyksta Kaune“ primena, kad (1871-aisiais Vokietijoje įkurta) tarptautinė gamybos įmonė „Continental AG“ į Lietuvos rinką įžengė 2019-aisiais, o 2024 m. Kauno rajone buvo užbaigtas antrasis jos padalinio „Aumovio Lietuva“ plėtros etapas. Į gamyklą Kauno LEZ investuota apie 200 mln. eurų. Šių metų kovą pasigirdo pirmieji pranešimai apie vokiečių pasaulinės elektronikos ir technologijų įmonės pasitraukimą iš Lietuvos. Oficialiai skelbta, kad palaipsniui šis procesas bus baigtas 2028 metų vasarą...

„Mes ne kartą kreipėmės į šalies valdžią su pasiūlymais dėl tradicinės pramonės vystymo. Tačiau ankstesnės vyriausybės buvo labiau sutelkusios savo dėmesį į aukštąsias technologijas, į startuolius. Tačiau ne iš jų šiandien gyvena Lietuvos regionai, bet iš tradicinės pramonės, ypatingai – Kauno regionas. Todėl šią pramonę reikia remti ir palaikyti. „Kauno staklės“ tikrai papuola į tą palaikymo ir rėmimo vertą pramonės sritį“, – „Kas vyksta Kaune“ sakė Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos prezidentas M. Horbačauskas.