Psichiatrė: „Žmogus lošia ne tam, kad jaustųsi gerai, o kad nesijaustų blogai“

Kas nutiko jo gyvenime? Gal netektis, užgriuvo problemos, gal tiesiog nebesusitvarko su sunkumais? Taip turbūt dažnai pagalvojame apie žmogų, kuris tampa priklausomu lošėju. Tačiau Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė sako, kad toks aiškinimas dažniausiai būna pernelyg supaprastintas. Pasak jos, lošėją prie statymų dažniausiai veda ne viena emocija, o visas jų rinkinys – savotiški emociniai „kompleksiniai pietūs“.

Neretai pagalvojame, kad žmogus pradėjo lošti todėl, kad jo gyvenime kažkas nutiko, tačiau realybėje viskas dažniausiai prasideda kur kas paprasčiau. Jis susidomi, išbando, žaidžia. Jam smalsu. Tik vėliau kai kuriems žmonėms žaidimas pamažu virsta lošimu. Reikia atskirti žaidimą nuo lošimo. Žaisdami mes norime laimėti, o lošdami – išlošti.

„Tarp šių sąvokų yra didelis skirtumas. Žaisdami mes norime laimėti, o lošdami norime išlošti. O kai nepasiseka – pralošiame. Todėl dažnai klystame manydami, kad žmogui buvo sunku, jį užgriuvo nelaimės ir todėl jis pradėjo lošti. Toks aiškinimas netgi gali būti parankus patologiniam lošėjui, nes leidžia pasilikti nuskriaustos aukos pozicijoje“, – sako RPLC Vilniaus filialo Dienos psichiatrijos paslaugų skyriaus vedėja V. Andrejauskienė.

Anot jos, riba peržengiama tada, kai žmogus nebėra savo elgesio šeimininkas: „Kol lošimas tarnauja žmogui, žmogus yra padėties šeimininkas. Tačiau kai žmogus pradeda tarnauti priklausomybei – nesvarbu, ar kalbame apie lošimus, alkoholį ar psichoaktyviąsias medžiagas, tada jau kalbame apie ligą.“

Viena dažniausių klaidų yra manyti, kad lošiantysis visų pirma siekia pinigų. Gydytoja psichiatrė sako, kad tarp specialistų jau seniai vartojama sąvoka „emociniai lošimai“. Nuo lošimų priklausantys asmenys kartais taip ir pasako: „eisiu emociškai palošti“.

„Jie rizikuoja ne dėl pinigų. Jie rizikuoja tiek, kiek jiems tuo metu reikia pakeisti savo vidinę būseną. Apskritai žiūrint į lošėjų filosofiją, jiems nereikia pinigų. Jie tampa tik priemone judėti nuo vieno punkto iki kito.

Todėl ilgainiui pinigų vertė taip išsikraipo, kad net milžiniški pralošimai žmogaus nebegąsdina. Baimės emocija išsikreipia“, – pasakoja gydytoja.

Kai išsiderina baimė, atsiranda nerimas. Kai išsiderina nerimas – žmogus panyra į chaosą. Būtent todėl, anot specialistės, nuo lošimo priklausomus žmones prie statymų stumia ne viena emocija:

„Tai ne tik liūdesys, pyktis ar nelaimingumas. Dažniausiai veikia emocijų deriniai – tarsi emociniai kompleksiniai pietūs“. Lošėjas moka laukti prie ruletės stalo, bet nemoka laukti gyvenime Vienas dažniausių pacientų nusiskundimų, psichiatrės teigimu, skamba panašiai: „man nuobodu“, „man monotonija“, „niūru“.

Patys žmonės, turinys lošimo priklausomybę, pasakoja pasigendantys emocinio intensyvumo, jaudulio, pojūčio, kad yra svarbūs ir reikalingi. O lošimas visa tai pasiūlo. Nuo lošimų priklausomas žmogus nebemoka laukti realiame gyvenime.

„Lošėjas moka laukti, kai jis yra procese. Nesvarbu, ar sėdi prie ruletės stalo, ar laukia statymo baigties – tas laukimas turi prieskonį. Tačiau laukti gyvenime jis nemoka. Laukti, kol baigsis darbo diena, kol važiuos į svečius ar ateis savaitgalis. Terapijoje žmogui tenka iš naujo mokytis būti santykyje su laiku“, – pažymi gydytoja V.Andrejauskienė.

Ji primena, kad žmogus gali būti trijose pozicijose santykyje su laiku: bėgti paskui laiką, būti laike arba gyventi taip, kad laikas tarsi sektų paskui jį. Kai žmogus ima bet kuo užkišinėti laisvą laiką vien tam, kad nereikėtų būti su savimi, tai jau signalizuoja apie sunkumus.

Tarp dažniausių lošėjų emocinių sunkumų psichiatrė mini nerimą, įtampą ir vienišumą.

„Labai dažnai girdime: man neramu. Kai kuriems žmonėms net per daug ramybės tampa sunkiai pakeliama būsena. Tada lošimai tampa pabėgimu. Žmogus tarsi turi veiklos, turi „darbo“, gali nukreipti dėmesį nuo skolų, problemų ar kitų sunkumų“, – aiškina ji.

Pasak gydytojos, vienišumas nuo lošimų priklausantiems asmenims dažnai būna viena sunkiausių patirčių. Mat jie jaučiasi nesuprasti, palikti vieni. O lošimų platformos tampa vieta, kurioje bent trumpam galima rasti atoveiksmį. Net jei visi ten pralošę milžiniškas sumas, žmogus nebesijaučia vienas. Po didelių pralošimų žmones dažnai užplūsta ne viena emocija.

Gydytoja psichiatrė atkreipia dėmesį, jog dažną lošėją lydi stipri gėda, ypač moteris:

„Tačiau dažnai ne dėl to, kad pralošė daug pinigų. Gėda kyla todėl, kad „negalėjo taip nutikti“, kad „kažką ne taip paskaičiavau“. O po gėdos labai dažnai ateina kaltė ir baimė. Šios trys būsenos beveik visada eina kartu“. Paradoksalu, tačiau naujas lošimo epizodas tokiam žmogui neretai atrodo kaip galimybė pradėti iš naujo.

Psichiatrė V. Andrejauskienė pastebi, kad po pandemijos itin pasikeitė žmonės, kurie kreipiasi pagalbos dėl lošimų. Anksčiau dominavo kazino, lažybų punktų ir kitų fizinių vietų lankytojai, taip vadinami „antžeminiai“ lošėjai. Dabar sparčiai daugėja online lošėjų.

„Pastarieji gali lošti bet kur ir bet kada. Jie turi anonimiškumą, todėl ilgai lieka nepastebėti. Tokie online lošiantieji pas specialistus dažniausiai ateina daug vėliau“, – sako pašnekovė.

Ši nauja lošėjų grupė, anot specialistės, dažniau susiduria su generalizuotu nerimu, panikos priepuoliais, socialiniu nerimu, obsesiniais-kompulsiniais sutrikimais. Todėl jų gydymas reikalauja kitokių metodų nei buvo gydomi pacientai, su kuriais psichiatrai dirbo prieš dešimt ar penkiolika metų.

Per daugiau nei tris dešimtmečius gydytoja V.Andrejauskienė sako sutikusi labai nedaug žmonių, kurie turėtų tik priklausomybę nuo lošimų.

„Vienetai būna tokių, kurie nevartoja nei alkoholio, nei psichoaktyviųjų medžiagų, nerūko. Priklausomybės persipina, o dažniausias derinys – lošimai ir alkoholis. Alkoholis tampa geriausiu pagalbininku, nes mažina savikontrolę ir padeda tikrovei atrodyti ne tokiai grėsmingai“, – aiškina psichiatrė.

Taip pat dažnai vartojami įvairūs benzodiazepinai, stimuliuojančios medžiagos. Jos padeda trumpam sumažinti nerimą, kaltę ar įtampą, tačiau ilgainiui tik gilina problemą.

Vieną svarbiausių priklausomybės pokyčių žmogus dažnai suvokia tik gydymo metu. Pasak gydytojos V. Andrejauskienės, žmogus ilgainiui lošia ne tam, kad jaustųsi gerai. Jis lošia tam, kad nesijaustų blogai:

„Blogio samprata išsikraipo. Tai tarsi sterilus tvarstis ant pūlinio – atrodo tvarkingai, bet pati problema lieka neišspręsta“. Anot jos, tikrasis lūžis prasideda tada, kai asmuo supranta, ką iš tiesų gauna iš lošimų. Pasakyti lošėjui „nelošk“ yra tas pats, kas žmogui, kuris serga plaučių liga, liepti nekosėti.

„Lošdamas investuoju į ligą. Nelošdamas investuoju į sveikatą. Tačiau iki tokio suvokimo žmogus dažniausiai ateina ne vienas. Tam reikia pagalbos, nes vienam susitvarkyti labai sunku“, – pabrėžia psichiatrė.

Ji taip pat pastebi vieną dažniausių lošėjo artimųjų klaidų – moralizavimą ir bandymą kontroliuoti.

„Pasakyti lošėjui „nelošk“ yra maždaug tas pats, kas žmogui, kuris serga plaučių liga, liepti „nekosėk“. Tai ne valios trūkumas. Tai liga, kurią reikia gydyti, – paaškina specialistė ir atkreipia dėmesį, kad lošimas yra problema, bet ne visas žmogus. – Jeigu kažkas turi pūlinį, gydytojas kalbasi ne su pūliniu, o su žmogumi. Labai dažnai artimieji pradeda kovoti su „pūliniu“, o pats asmuo lieka nematomas. Tada lošiantysis ima gintis. Reikia ieškoti žmogaus, o ne vien jo priklausomybės“.