Priklausomybės ligų specialistė Ž. Nutautienė: „Kai potraukis ekranui tampa priklausomybe, smegenų patiriamas badas tampa stipresnis už valią“

Šiandien viena aktualiausių psichikos sveikatos problemų yra stiprėjanti vaikų priklausomybė nuo ekranų. Kaip toji priklausomybė „užauginama“ ir kada jau galima teigti, kad riba peržengta, reikia specialisto pagalbos? Kada potraukį ekranams galima įvardyti kaip pomėgį, o kada – jau kaip ligą? Kodėl šią priklausomybę vaikai ir tėvai vertina skirtingai? Ar liguisto potraukio ekranams įmanoma atsikratyti savo jėgomis?

Susipažinkite su Respublikinio priklausomybės ligų centro Kauno filialo Vaikų ir paauglių psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėjos Žydrės Nutautienės įžvalgomis.

Kad suprastume, kodėl sulaukiama vis daugiau paauglių pacientų, turinčių priklausomybę nuo ekrano, turime atsukti laiką atgal ir pažiūrėti, kaip ši priklausomybė nuo mažens pradedama sistemiškai „auginti“.

Šiandien ekranas, dažniausiai telefonas, vaikui paduodamas dar ankstyvoje vaikystėje kaip nusiraminimo priemonė, kai dvejų ar trejų metukų vaikas pradeda verkti, pykti, ima nenumaldomai reikalauti dėmesio, ar tiesiog atsisako valgyti. Tėvai, norėdami greito efekto ir ramybės, skuba vaikui į rankas įsprausti telefoną. Ir mažylis akimirksniu nutyla. Todėl tėvams tai – ideali kontrolės priemonė! Tuo tarpu vertinant iš medicininės pusės, dar besivystančiai vaiko psichikai tai yra didžiulė trauma.

Kas vyksta biologiniu lygmeniu? Mažas vaikas dar neturi išvystytų vidinių mechanizmų, kaip pačiam susidoroti su neigiamomis emocijomis – nuoboduliu, pykčiu, liūdesiu ar nuovargiu. Jis turi tą išmokti padaryti per tiesioginį santykį su tėvais – per raminimą, žaidimą ar net tą patį verksmą. Kai vaikui nuolat brukamas ekranas, natūralus vaiko raidos procesas yra blokuojamas. Vaikas išmoksta vienintelę pamoką: „Jei man blogai – mane išgelbės ekranas“.

Be to, mažo vaiko smegenys gauna tokį didelį dirbtinio dopamino pliūpsnį, kokio nesuteikia joks realus pasaulis (knygelė, kaladėlės ar mamos balsas).

Štai taip nuo mažens tėvai patys vaikams suformuoja bazinį priklausomybės pamatą. Kai toks vaikas sulaukia paauglystės, jo smegenų apdovanojimo sistema jau būna funkciškai modifikuota. Augdamas vaikas nebeturi jokių kitų emocijų reguliavimo įrankių – jis tiesiog paromis pasislepia kompiuteriniuose žaidimuose ar socialiniuose tinkluose.

Priklausomybės ligų specialistai savo praktikoje neretai sutinka pacientus, kurie vakarais ilgai naudojasi ekranais, o vėliau skundžiasi, kad sunku užmigti, kad anksi nubunda ryte ar dažnai prabunda nakties miego metu.

Su tuo susijusi ne tik ekrano skleidžiama šviesa, bet ir turinys, kurį jaunuolis mato ekrane.

Socialiniai tinklai (bendravimas ir naujienos juose, trumpi vaizdo įrašai, žaidimai telefone ar kompiuteryje) yra emocinį atsaką sukelianti informacija, kuri vis dar palaiko smegenų budrumą tuo metu, kai vaikas turėtų ruoštis miegui. Minėta informacija veikia sudėtingas smegenų atlygio sistemas, kai sukeliamas dopamino apykaitos aktyvumas, ir smegenims tampa sunkiau pereiti iš budrumo būsenos į miego būseną.

Konsultacijų metu pacientai nurodo, kad jaučiasi pavargę vakarais, tačiau atsigulę į lovą ir nusprendę „truputį panaršyti“ telefone pastebi, kad praėjo ne viena valanda, o miego vis dar nesinori.

Užmigimo laikui reikšmingą poveikį turi hormonas melatoninas, kuris atsakingas už cirkadinio ritmo, kitaip tariant, biologinio laikrodžio, reguliavimą organizme. Dienos metu melatonino kiekis organizme būna žemas, o temstant smegenys gauna ženklą pradėti gaminti melatoniną, todėl atsiranda noras miegoti. Nustatyta, kad ekranų naudojimas vakarais sutrikdo miegą per melatonino sekrecijos slopinimą, dėl to vakarais sumažėja mieguistumas, prailgėja užmigimo laikas, ir ryte jaunuolis jaučiasi nepakankamai pailsėjęs, mažiau budrus.

Esant susiformavusiam probleminiam interneto naudojimui, stebimas ir savikontrolės sumažėjimas: atsigulęs į lovą, žmogus nusprendžia pasinaudoti telefonu ar kompiuteriu tam tikrą laiką, pavyzdžiui, 30 minučių, bet šiam laikui pasibaigus pradeda tarsi derėtis su savimi, pasižadėdamas sau, kad eis miegoti, kai peržiūrės dar vieną įrašą; vėliau – dar vieną. Tai gali trukti net ir visą naktį, arba užmiegama tik paryčiais.

Klinikinė riba, kai situacija tampa kritinė, ir kai tėvai atveža vaikus į priklausomybės ligų centrą, pasireiškia visišku bazinių poreikių ignoravimu.

Paaugliai nustoja lankyti mokyklą, nebemiega naktimis, ignoruoja asmens higieną ir mitybą. O kai tėvai pagaliau supranta, prie ko privedė tas „nekaltas telefonas nuo mažų dienų“, ir pabando jį atimti, sulaukia agresijos ir pasipriešinimo.

Todėl akivaizdu: kuo anksčiau tėvai imsis veikti, tuo ir jiems, ir vaikui bus lengviau. Idealu, jei tėvai suprastų žalą dar tada, kai vaikas mažas, ir nenaudotų technologijų vaiko emocijoms slopinti. Kol vaikas yra ankstyvuose etapuose, elgesio korekcija, šeimos taisyklės ir gyvo ryšio kūrimas veikia puikiai. Tačiau kai paauglystėje smegenų struktūra jau yra pažeista ilgametės stimuliacijos, vien pokalbių gali nebepakakti. Šioje situacijoje dažnai jau reikalinga profesionali specialistų intervencija, gydymas stacionare, pagal psichosocialinės reabilitacijos programą.

Taigi klinikinėje praktikoje ši riba iš esmės yra labai aiški ir griežtai apibrėžta. Kitaip sakant, pomėgis nuo ligos skiriasi tuo, kad pomėgis jauno žmogaus gyvenimą praturtina, o priklausomybė jį visiškai sugriauna.

Kalbant dar konkrečiau, pirmoji riba yra visiškas prioritetų pasikeitimas. Ekranas – nesvarbu, ar tai kompiuteriniai žaidimai, ar socialiniai tinklai – paauglio gyvenime pradeda užimti absoliučią pirmenybę prieš visas kitas veiklas, pareigas. Vaikas tiesiog nustoja lankyti mokyklą, apleidžia ankstesnius hobius, būrelius, sportą, bendravimą su draugais bei šeima, ir panašiai.

Šis procesas tampa patologiniu, kai prasideda biologinė degradacija. Tai momentas, kai vaikas dėl ekrano ima ignoruoti fiziologinius poreikius: nebemiega naktimis, nes smegenys nuolat reikalauja stimuliacijos; drastiškai sutrinka mityba, nes paauglys pamiršta pavalgyti arba maitinasi tik prie kompiuterio; nepaisoma asmens higienos – nesiprausiama, nekeičiami drabužiai ar tiesiog neišeinama iš savo kambario.

Kita labai svarbi riba – kontrolės praradimas. Vaikas fiziologiškai nebepajėgia reguliuoti prie ekrano praleidžiamo laiko. Jis nebegali pats sustoti, o naudojimąsi juo tęsia net ir puikiai suprasdamas akivaizdžias neigiamas pasekmes – kad „griūva“ jo mokslai, sveikata, santykiai su artimaisiais.

Ir galiausiai, pati pavojingiausia riba, kurią tėvai pajunta fiziškai, yra abstinencijos sindromas. Pavyzdžiui, kai iš vaiko bandoma atimti telefoną ar išjungti internetą, prasideda vaiko įniršis: pasireiškia jo agresyvus, destruktyvus elgesys, ar net griebiamasi baisiausio manipuliacinio ginklo – tiesioginių grasinimų nusižudyti, jei įrenginys nebus grąžintas.

Ko gero, probleminis ekranų naudojimas prasidėjo COVID-19 pandemijos metu. Tuomet prasidėjo nuotolinis mokymasis, kuris legalizavo paromis trunkantį sėdėjimą prie kompiuterių.

Pasekmės, kurias matome savo gydymo įstaigoje ir stacionaro skyriuje, rodo, kad situacija jau seniai yra išsprūdusi iš kontrolės. Žvelgiant iš mūsų pozicijos, akivaizdu, kad visuomenėje vis dar trūksta vieningo, sisteminio atsako. Šiandienė situacija labiau panaši į gaisrų gesinimą. Kol vaikas mažas, tėvams, kaip jau minėta, patogu jam paduoti telefoną, kad namuose būtų ramybė, o ugdymo įstaigos ar kitos grandys dažnai neturi bendrų mechanizmų, kaip tam užkirsti kelią. Todėl priklausomybės ligų specialistai ir toliau sulaukia vaikų su jau pažengusia priklausomybe. Todėl, kad situacija koreguotųsi į gerąją pusę, pokyčiai pirmiausia turi prasidėti artimiausioje vaiką supančioje aplinkoje – šeimoje, ugdymo įstaigose.

Tėvams dažniausiai jau nebereikia įrodinėti, kad problema egzistuoja. Jie patys kasdien patiria pasekmes, tad būtent jos ir paskatina ieškoti pagalbos.

Iššūkis tėvams yra suprasti ir priimti kitą faktą – kad tai nėra vaiko „bjaurus charakteris“, „tinginystė“ ar „išlepimas“, kad tai – priklausomybė, kurios vien šeimos pastangomis, bausmėmis ar kompiuterio laidų slėpimu jau nepanaikinsi. Tėvams reikia padėti suvokti, kad vaiko smegenyse jau įvyko neurocheminiai pokyčiai, ir kad dabar reikalinga profesionali medicininė bei psichoterapinė pagalba.

O štai situacija su paaugliu yra visiškai priešinga – čia specialistai susiduria su didžiuliu neigimu. Paauglys šventai tiki, kad telefonas ar žaidimai yra jo laisvė, o tėvai – priešai, norintys tą laisvę atimti.

Todėl vertinant šios problemos pradžių pradžią, šeima ją tikrai gali įveikti pati. Tėvai gali peržiūrėti namų taisykles, nustatyti laisvą nuo ekranų laiką, kartu su vaiku atrasti naujų užsiėmimų ir tiesiog atkurti tą šiltą, gyvą ryšį, kurio vaikui trūko. Paauglio pastangos čia irgi labai svarbios – jis dar girdi tėvus, dar sugeba pats pasidėti telefoną į šalį ir užsiimti kita veikla.

Bet kai piktnaudžiavimas ekranais jau virsta priklausomybe, situacija tampa visiškai kitokia. Tikėtis, kad viskas praeis savaime, arba tikėti vaiko pažadais „nuo rytojaus žaisiu mažiau“ – yra ne kas kita, o saviapgaulė. Vaikas šiame etape nebemoka ir tiesiog nebepajėgia pats sustoti. Kad ir kiek jis stengtųsi, potraukis ir smegenų patiriamas badas yra stipresni už jo valią.

Be specialistų pagalbos ką nors pakeisti yra labai sunku, o dažnai ir neįmanoma. Tėvai namuose paprastai jau būna išbandę viską: prašymus, pokalbius, baudimus, telefono atėmimus. Tačiau visi šie bandymai nedavė jokio rezultato, kartais netgi priešingai, sukėlė dar didesnį vaiko susierzinimą. Priklausomybė yra liga, o ligos pačios nepraeina. Čia jau reikia profesionalių specialistų pagalbos, kurie saugiai sustabdys vaiko destruktyvų elgesį ir padės paaugliui sugrįžti į realų gyvenimą.

Tačiau pagrindinė žinutė, kurią norisi perduoti visiems tėvams, yra tokia: pokyčiai namuose prasideda ne nuo vaiko, jie prasideda nuo pačių tėvų. Tėvai privalo savo asmeniniu pavyzdžiu demonstruoti naujus elgesio su ekranais modelius. Jei tėtis ar mama, grįžę po darbų, patys ištisomis valandomis laiką leidžia sukišę galvas į savo telefonus, bet kokie reikalavimai paaugliui padėti įrenginį neteks prasmės. Norisi paraginti tėvus: būkite tie, kuriais vaikas gali sekti, vasarą patys sąmoningai atidėkite įrenginius į šalį ir sugrįžkite į gyvą santykį su savo vaikais. Ir, žinoma, esminis sėkmės garantas – sukurti bendras taisykles bei griežtai laikytis susitarimų. Vasaros metu vaikas atostogauja, taigi yra dar daugiau progų susėsti kartu ir draugiškai, kaip partneriams, sutarti dėl naujo režimo. Pavyzdžiui, kad visi šeimos nariai telefonus palieka bendroje erdvėje likus dviem valandoms iki miego. Arba kad prie valgomojo stalo įrenginiai yra griežtai draudžiami. Šių taisyklių privalo vienodai laikytis visi: tiek vaikas, tiek jo tėvai.

Jokių kitų, magiškų, greitų, slaptų „receptų“ šiai problemai spręsti čia neišgalvosi, nes priklausomybė yra ne sloga, o rimtas elgesio sutrikimas. Priklausomybės ligų specialistai žino ir savo praktikoje taiko efektyvius, moksliškai pagrįstus metodus, kurie padeda šeimoms sveikti. Tik reikia pabrėžti, kad šie metodai reikalauja sistemingo ir nuoseklaus darbo.