Pagalbos keliose Kauno ligoninėse ieškojusi, bet nesulaukusi Jurgita: „Specialistų krūviai ir atlyginimai panašūs, tačiau žmogiškumo supratimas – skiriasi“

„Specialistų krūviai ir atlyginimai panašūs, tačiau žmogiškumo supratimas – skiriasi, – sako po pabendravimo su skirtingais specialistais nebeabejojanti Jurgita (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.). – Nuo kasdienių istorijų gydytojai, slaugės ir kitas personalas turbūt atbunka, bet ar tai pateisinama? Sergantis žmogus yra tarsi nuogas, bejėgis, daug jautresnis. Mediciną pasirinkę žmonės neturėtų pamiršti, kas jų darbe svarbiausia.“

Pirmiausia pašnekovė kreipėsi į šeimos gydytoją. Kadangi Laimo liga buvo sirgusi du kartus, jai paskirtas ir šią ligą turėjęs paneigti ar patvirtinti tyrimas. Pakartotiniai COVID-19 ir gripo tyrimai buvo neigiami, tačiau galvos skausmas nesiliovė.

„Gydytoja pasiūlė ateiti pirmadienį – gal jau bus Laimo tyrimo rezultatai, ir, jei reikės, išrašys siuntimą pas neurologą. Tačiau šeštadienį atsikėliau su labai stipriu galvos svaigimu ir vėmimu nuo menkiausio judesio. Su vyru apie 12 val. kreipėmės į Kauno klinikų skubią pagalbą“, – pasakoja ji.

Apžiūros metu Jurgita informavo, kad yra sirgusi Laimo liga, nors per ankstesnius epizodus erkės įkandimo ir odos paraudimo nepastebėjo. Anot jos, gydytoja į tai sureagavo pašaipiai, pavadindama tai nesąmone.

„Vis dėlto paskyrė lašelines, paėmė kraują, pakvietė neurologą. Kadangi ligoninėje vėmiau, suleido vaistų nuo pykinimo ir svaigimo. Neurologas atėjo tik apie 19 val., trumpai pakalbėjo ir nusiuntė kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimui – jis nieko neparodė. Apie rezultatus man jis pats nepranešė – perdavė kolegei, kuri tik miglotai paaiškino, kad „sutrikęs vestibuliarinis aparatas“. Namie atsidūriau apie 21.30 val. Nors po lašelinių pagerėjo, sekmadienį svaigimas ir pykinimas išliko“, – prisimena kaunietė.

Pirmadienį būklė staiga labai pablogėjo – galva sukosi lyg karuselėje, pykino, vargino vėmimas, sutriko regėjimas: žmones ji matė tarsi per rūką, tik šešėlius. Vyras iškvietė greitąją pagalbą. Nors moteris, vis dar vemdama, paaiškino, kad nebegali matyti, greitosios medikai teigė, jog tai „normalu“ ir nėra pagrindo vežti į ligoninę. Tik po vyro griežto reikalavimo buvo nuvežta. Greitosios automobilyje vėmimas kartojosi; anot pacientės, ji sulaukė priekaištų, kad dėl jos teks dirbti ilgiau po pamainos.

Atvykus į Kauno klinikas Jurgitą apžiūrėjo gydytojai. Suleista vaistų nuo svaigimo ir pykinimo, trumpam pagerėjo. Tuo metu ji jau buvo gavusi teigiamą Laimo ligos tyrimo atsakymą, tačiau medikai nurodė dėl to kreiptis į otorinolaringologus ir išleido namo.

Kitą dieną, antradienį, Jurgita kreipėsi į šeimos gydytoją dėl siuntimų, tačiau būklė vėl smarkiai pablogėjo: vėmė, negalėjo paeiti viena, svirduliavo, todėl ją lydėjo artimieji. Poliklinikoje, pamačiusi akivaizdų pablogėjimą, gydytoja išrašė siuntimą skubos tvarka į Kauno 2-ąją ligoninę.

Ten paaiškėjo, kad neurologas dirba tik iki 16 valandos, o tuo metu jau buvo pasibaigęs darbo laikas. Jurgitai nurodyta vykti į Kauno 3-iąją ligoninę. Čia slaugytojos ją pasitiko šiltai ir rūpestingai, tačiau atėjusi neurologė A. Kazakevičienė, anot pacientės, bendravo šaltai. Pirmasis klausimas buvo ne apie būklę, o „ar esate iš Noreikiškių?“. Išgirdusi, kad pacientė – iš Šilainių, gydytoja teiravosi, kodėl nesikreipė į 2-ąją ligoninę. Jurgita paaiškino, jog būtent ten dirbantys medikai ją nukreipė į 3-iąją, nes patys neturi neurologo.

„3-iojoje ligoninėje buvau 17.32 val. Neurologė pareiškė, kad gulimų vietų nėra. Paklausiau: „Vadinasi, manęs net neapžiūrėsite?“ Ji atsakė, kad apžiūrės, tačiau po apžiūros pasakė, jog „viskas gerai“. Bandžiau paaiškinti, kad jaučiuosi geriau tik todėl, kad prieš dvi valandas gavau vaistų nuo pykinimo ir svaigimo. Atsakymas buvo: „Tai ne mano darbas“, – ir mane išrašė. Apie 20.30 val. jau buvau namuose, – sako Jurgita. – Tuomet nuvykau į Jonavos ligoninę pas gydytoją Dianą Beatričę Tvarijonienę, kuri iš karto pasiūlė tinkamą gydymą. Jei ne mano šeimos gydytoja A. Stasiulevičienė ir ši neurologė, nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę.“

Pacientę nuvylė ir tai, kad medikai nereagavo į kitą galimą diagnozę – jos šviesaus atminimo mama sirgo išsėtine skleroze.

Greitosios medicinos pagalbos (GMP) tarnybos viešųjų ryšių specialistas Tomas Bagdonas teigia, kad GMP darbuotojai įsipareigoję elgtis pagal patvirtintas Elgesio kodekso nuostatas: su pacientais ir jų atstovais būti pagarbūs, tolerantiški ir paslaugūs, konfliktines situacijas spręsti taikiai ir mandagiai.

„Jei pacientas konkrečioje situacijoje turi pastabų dėl GMP darbuotojų elgesio, jis ar ji turėtų tiesiogiai kreiptis į Tarnybą – pagal vidines procedūras atliekamas situacijos tyrimas“, – raštu redakcijai pranešė specialistas.

Anot jo, iš pacientės pasakojimo panašu, kad ji patyrė nemalonių išgyvenimų.

„Belieka jos atsiprašyti, o dėl detalesnių veiksmų jai reikėtų pačiai kreiptis į Tarnybą, nurodant įvykio aplinkybes“, – informuoja T. Bagdonas.

Dėl vežimo ar nevežimo į gydymo įstaigą, pasak jo, sprendimas priimamas vietoje, įvertinus medicinines indikacijas.

„Netaikant šiam atvejui, šiuo metu GMP susiklostė tokia situacija: iš dešimties iškvietimų net šešiais atvejais kviečiama medicininė pagalba, kai poreikis nėra skubus – t. y. sveikatos nusiskundimai ar sutrikimai galėtų būti sprendžiami kreipiantis į šeimos gydytoją ar planinių paslaugų metu. Toks didelis neskubios pagalbos iškvietimų skaičius apsunkina GMP galimybes teikti skubią pagalbą bei demotyvuoja medikus“, – pažymi jis.

„Apgailestaujame, kad pacientei teko patirti sveikatos sutrikimų ir nemalonių simptomų“, – komentuoja Kauno klinikų Skubios pagalbos skyriaus vadovas dr. Linas Darginavičius.

Pasak jo, pacientė į Skubios pagalbos skyrių kreipėsi du kartus, skųsdamasi stipriu galvos svaigimu ir pykinimu. Abiejų apsilankymų metu atlikti kraujo tyrimai, įvertinta būklė, kviesti konsultuojantys gydytojai – neurologas, o antrą kartą ir otorinolaringologas, kadangi šie specialistai dažniausiai vertina galvos svaigimo priežastis.

„Atlikus tyrimus ūmi, gyvybei pavojinga būklė nenustatyta, todėl po simptomus lengvinančio gydymo pacientė buvo išleista namo ir nukreipta šeimos gydytojo ar infekcinių ligų gydytojo konsultacijai dėl tolesnio Laimo ligos gydymo. Tikimės, kad pacientei suteikta reikiama pagalba ir ji šiuo metu jaučiasi geriau“, – sako dr. L. Darginavičius.

„Atsiprašome, kad bendravimo tonas ar informacijos stoka pacientei paliko neigiamas emocijas ir sudarė įspūdį, jog į jos būklę neįsigilinta. Suprantame, kad kreipdamasis į gydymo įstaigą žmogus tikisi ne tik medicininės pagalbos, bet ir dėmesio bei aiškių paaiškinimų dėl sprendimų. Apmaudu, kad apsilankymas mūsų ligoninėje sukėlė nusivylimą“, – redakcijai atsako Kauno ligoninės (Šilainių ir Šančių padaliniai) Neurologijos skyriaus vedėja Aistė Čikotienė-Gadeikė.

Ji patvirtina, kad aplinkybės išnagrinėtos.

„Gydytoja sprendimą neguldyti pacientės į stacionarą priėmė įvertinusi tuo metu buvusią būklę. Vis dėlto pripažįstame, kad sprendimų paaiškinimas galėjo būti išsamesnis ir empatiškesnis. Siekiame, kad panašios situacijos nepasikartotų, todėl šį atvejį ir išmoktas pamokas aptarėme su sprendimus priėmusia gydytoja ir kolegomis“, – teigia ligoninės atstovė.

Teisės docentas ir advokatas Gintautas Danišauskas, vertindamas atvejį, kai jauna moteris nesulaukė būtinos pagalbos keliose Kauno gydymo įstaigose, teigia, kad kai kurie medikai elgiasi formaliai ir neatsakingai, o „empatijos trūkumu“ bandoma pridengti nekokybiškai suteiktas paslaugas.

Pasak jo, pacientės kančios kilo ne dėl emocijų, o dėl realių fizinių simptomų – stipraus skausmo, svaigimo, pykinimo – tačiau pagalba nesuteikta. Tokios situacijos turi būti vertinamos ir teisiniu aspektu.

„Nors norminiai aktai apibrėžia medikų atsakomybę už netinkamai atliekamas paslaugas, jų įgyvendinimo procesas sureguliuotas taip, kad žmogui, gavusiam nekokybiškas paslaugas, sunku pradėti procedūras prieš netinkamai vykdytą gydymą“, – sako pašnekovas.

G. Danišauskas pažymi, kad panašūs atvejai išryškina sistemines spragas: pacientams sunku apginti teises, nes procedūros sudėtingos, dažnai tenka samdytis advokatą, todėl medikai neretai piktnaudžiauja menka kontrole. Jis primena, kad Konstitucijos 53 straipsnis įpareigoja valstybę rūpintis žmonių sveikata, tačiau biurokratinės kliūtys neretai pastūmėja žmones pagalbos ieškoti per žiniasklaidą.

Ekspertas siūlo Sveikatos apsaugos ministerijai įsteigti paprastą „karštosios linijos“ sistemą, kad pacientai galėtų tiesiogiai pranešti apie nekokybiškas paslaugas telefonu ar el. paštu: „Ministerija turėtų greitai tirti tokius pranešimus, pati informuoti žmogų, padėti kreiptis į teisėsaugą ir būti dėkinga pacientams, pranešantiems apie pažeidimus. Jo nuomone, būtina sukurti vieningą, lengvai prieinamą skundų mechanizmą ir realiai padėti žmonėms pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu. Šiuo metu sistema pernelyg sunki – pacientai, patyrę kančias, nebeturi jėgų kovoti dėl teisybės, todėl procesą reikia supaprastinti ir realiai taikyti medikams civilinę, administracinę ar drausminę atsakomybę“.