Kaunietės košmaras – kūną nusėjo žaizdos ir luposi oda: klykiau iš skausmo, slaugės verkė kartu

„Ir prasidėjo baisiausios trys savaitės mano gyvenime“, – taip kovą su gyvybei pavojinga liga prisimena 26-erių kaunietė Karolina Matiukevič. Jauna moteris sako, kad randus visam gyvenimui paliks šalutinė reakcija į vaistus ir ragina kitus nedelsti, jei pablogėja savijauta, pasireiškia įtartini simptomai.

2024 m. vasario 16 d. Karoliną aplankė mama. Ji žinojo, kad dukra jau savaitę blogai jaučiasi, nevalgo ir karščiuoja. Be to, oda buvo išberta, vaizdas priminė dilgėlinę.

„Neturėjau jėgų pasidaryti valgyti, todėl mama norėjo man atvežti maisto. Pamačiusi mane, ji iškart iškvietė greitąją pagalbą, nes nesugebėjau pastovėti ant kojų“, – prisimena Karolina.

Pasak jos, pagalbos centro dispečerė nenorėjo siųsti ekipažo, esą merginą vargina paprasčiausia alergija, bet Karolinos mama neatlyžo. Galiausiai pavyko įtikinti, kad itin aukšta temperatūra gali rodyti sunkesnę būklę.

Kaunietę apžiūrėję greitosios medikai įtarė pūlinę anginą. „Bet iš tikrųjų mano gerklė nepūliavo, joje užsiveisė grybelis, dėl to ji ir atrodė balta“, – medikus suklaidinusią detalę paaiškina Karolina.

Ligoninėje jai buvo „pastatyta lašelinė“, bet įtariama diagnozė pasikeitė. Tymai arba skorbutas, sakė gydytojai.

Kurį laiką pagulėjusi infekcinėje ligoninėje Karolina galiausiai išgirdo, kad jai tikriausiai pasireiškė Lajelio sindromas, kitaip – toksinė epiderminė nekrolizė (TEN). Toks įtarimas kilo, nes ant odos atsirado smulkios raudonos dėmės. Pervežus į Kauno klinikas, diagnozė buvo patvirtinta.

„Ir prasidėjo baisiausios trys savaitės mano gyvenime. Su kiekviena diena jaučiausi ir atrodžiau vis blogiau“, – pasakoja Karolina.

Jos veidą ir visą kūną nusėjo žaizdos, luposi oda. Šiuos pokyčius moteris fiksavo telefonu, tačiau netrukus nebegalėjo fotografuoti. Tad paskutinės nuotraukos padarytos prieš pat ligos piką.

„Buvau visa sutvarstyta, todėl nieko nesimatė. Klykiau iš skausmo tvarstant, nors esu labai pakanti. Konjunktyvitas. Sausų akių sindromas. Nukrito nagai. Nusilupo visa oda.

Kojos buvo ištinusios ir skausmingos, galiausiai nebepajėgiau net nueiti į tualetą. Atrodžiau kaip po nudegimų. O tvarstant seselės verkė kartu su manimi ir sakė: „Karolina, žinau, kad skauda, bet reikia“. Laimei, pasveikau“, – siaubingą periodą prisimena kaunietė.

Pasak Karolinos, jai nuolat taikyta intraveninė terapija: pakaitomis leistas kalis, fiziologinis tirpalas, antibiotikai, baltymai.

Kadangi sutino kojos ir ji negalėjo pati nueiti į tualetą, šlapimas buvo šalinamas per kateterį. Tokios būklės jauna moteris išbuvo apie savaitę.

Vienu metu buvo smarkiai nukritęs hemoglobinas, gydytojai svarstė net apie kraujo perpylimą.

Liga nualino organizmą. Smulkaus sudėjimo mergina, kol sirgo, numetė 6 kg, tad namo išvyko sverdama vos 41 kg. Hemoglobinas taip pat išliko kritiškai žemas. Dėl to Karoliną kamavo nuovargis.

„Būdavo, kad nueinu į tualetą, o atgal nematau kelio, nes svaigsta galva“, – pasakoja ji.

Valgyti irgi buvo sunku, nes žaizdų būta ne tik ant odos, bet ir burnos gleivinėje. Karolinai tiko tik skystas maistas ir vaikiškos tyrelės. Praėjo maždaug mėnuo, kol ji bent kiek fiziškai sustiprėjo.

Ypač nukentėjo merginos oda, pirmus metus ji negalėjo išeiti į lauką be SPF apsaugos ir akinių nuo saulės.

„Liko randai, pigmentinės dėmės, surandėjusios ašarų liaukos, todėl nebegaliu verkti. Ir turbūt niekada nebegalėsiu“, – sako Karolina.

„Turiu susitaikyti, kad nebūsiu tokia kaip visos. Visada būsiu kitokia, nes randai primins tai“, – priduria ji.

Kas nulėmė sunkią jaunos moters ligą? Karolina sako, kad savijauta ėmė blogėti pradėjus vartoti naujus vaistus. Ji serga bipoliniu sutrikimu, bet TEN išsivystė, kai nuotaikos stabilizatoriai buvo pakeisti lamotriginu.

„Buvo imuninė reakcija, kuri pasitaiko ypač retai. Gydytoja sakė, kad Kauno klinikose buvo vos keli tokie atvejai“, – sako Karolina.

Pasak jos, oficialiai nurodoma galima šalutinė reakcija į vaistą – Stivenso-Džonsono sindromas.

„Jis yra tada, kai žaizdos neapima daugiau nei 10 proc. kūno. Sakoma, kad žmogus serga toksine epidermine nekrolize, jei žaizdos apima daugiau nei 30 proc. kūno. Pas mane buvo 100 proc.“, – paaiškina Karolina.

Ji priduria, kad liga paliko ne tik randus, bet ir emocinius pėdsakus, suprastėjo psichinė sveikata.

„Praėjo 2 metai, bet aš nelabai suvokiu, kas įvyko. Save matau iš šono, o ne prisimenu dalyvio akimis. Kartais atrodo, lyg tai būtų buvęs tik košmaras, o ne iš tikrųjų nutikęs dalykas. Man yra potrauminis streso sindromas“, – sako Karolina.

Ji pataria visada įdėmiai perskaityti galimus vaistų šalutinius poveikius ir nieko nelaukti, jei pasireiškė įtartini simptomai.

„Jeigu pablogėjo savijauta, atsirado bėrimai, nedelsiant kreipkitės į gydytoją. Aš pati savaitę pralaukiau, galvojau, kad karščiuoju, nes tiesiog susirgau, bet paskui paaiškėjo, kad susirgau truputėlį kitaip“, – sako Karolina.