Gydytojas – apie tai, kaip gydomos tokios traumos, kokią patyrė R. Jokubaitis, ir kas laukia toliau

Kas yra kryžminiai kelio raiščiai, kodėl įvyksta jų trauma ir kokios gydymo galimybės, klausėme Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) gydytojo ortopedo traumatologo Simono Utkaus.

– Kelio struktūroje yra labai daug kas. Kadangi kelias patiria dideles apkrovas, jis turi būti stabilus, todėl tam, kad lankstymo, ėjimo metu kaulai nešokinėtų į šonus, yra daug raiščių. Yra keletas kryžminių raiščių, jie sujungia šlaunikaulį su blauzdikauliu ir neleidžia kaulams vienas kito atžvilgiu judėti, sukti blauzdos kaulą į šonus. Dažniausiai pažeidžiamas yra priekinis kryžminis raištis, kiek rečiau pažeidžiamas užpakalinis kryžminis raištis.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/09/02/sportas/r-jokubaiciui-europos-cempionatas-baigtas/

– Raiščiai plyšta traumų metu, gali plyšti ir lūžio metu, jeigu žmogus krenta arba kažkas su didele jėga atsitrenkia į kaulą. Kalbant apie raiščių traumas be lūžių, taip nutinka dažniausiai judesio metu, jeigu koja įtvirtinta ir padaromas staigus judesys besisukant, atliekant judesį į šoną ar prastai nusileidus po šuolio.

Būtent dėl to šių traumų tiek daug yra kontaktinio sporto metu, traumos dominuoja futbole ir krepšinyje. Šiose sporto šakose reikia apibėgti varžovą, daryti klaidinančius judesius, aukštai pašokti. Kai sportininkas leidžiasi, ypač ant vienas kojos, reikia daug stabilumo – kadangi raiščiai suteikia stabilumą, jie kartais nesugeba atlaikyti tokios apkrovos ir įvyksta plyšimas. Kartais žmonės tokią traumą vadina raiščių ar sausgyslių patempimu, bet tai irgi tas pats plyšimas, tik skirtingo lygio. Yra 3 plyšimų rūšys, pirmas ir antras yra daliniai plyšimai ir kitaip vadinami patempimais, o trečio lygio plyšimas jau yra pilnas, kai visiškai nėra kontakto tarp raiščio ar sausgyslės dalių.

– Taip, jei yra antro arba trečio lygio plyšimas, tikrai gali pasigirsti garsas, ypač, jei raiščiai įsitempę. Garsas kartais supainiojamas su kaulo lūžiu. Visgi įprastai pirmieji simptomai yra ganėtinai nespecifiniai, gali būti kaip ir su kitomis traumomis – traumuota vieta pradeda tinti, atsiranda skausmas. Kas būdinga būtent kryžminių raiščių traumoms, tai kad žmogus gali pats pajusti, kad yra kažkoks nestabilumas dedant žingsnį.

– Atvykus pacientui su tokia trauma atliekami klinikiniai testai, kai gydytojas bando sujudinti koją ir pastebėti jos nestabilumą. Jei simptomai nėra aiškūs, iš pradžių gali būti atliktos rentgenogramos. O auksinis standartas, kuris tikrai parodo pažeistą raištį, yra magnetinio rezonanso tyrimas, kurio metu matosi minkštieji audiniai. Su tokiais tyrimo vaizdais ir atliktais kojos nestabilumo testais galime pilnai diagnozuoti plyšimą.

– Priekinio kryžminio raiščio traumos dauguma gydomos operaciniu būdu. Priklausomai nuo plyšimo, kai plyšta raiščio viduryje arba tokioje vietoje, kur raiščio kraujotaka yra šiek tiek geresnė, pasaulyje kai kur tokius plyšimus gydo ir konservatyviai, tai reiškia pasitelkia įtvarą, imobilizaciją, gydytojas kurį laiką neleidžia lankstyti kojos, po to prasideda reabilitacija.

Visgi dažniau tiek sportininkams, tiek bendroje visuomenėje, plyšimus reikia operuoti, nes raiščio kraujotaka yra gerokai prastesnė negu raumens ar kaulo, ir imobilizacijos neužtenka. Operacijos metu yra pašalinamas plyšęs raištis ir naudojamas autotransplantatas, kai iš to paties operuojamo žmogaus paimamos kitos šalia esančios sausgyslės. Iš jų suformuojamas tarsi naujas raištis, jis prakišamas pro abu kaulus toje pačioje vietoje. Stengiamės kuo labiau imituoti buvusio raiščio vietą ir fiksuojame paprastai arba sraigtais, arba sagutėmis.

Po operacijos yra labai ilgas atsistatymo laikotarpis, po 5–6 savaičių pradedama reabilitacija, kurios tikslas yra sustiprinti raumenis, atstatyti mobilumą, kad kelias vėl galėtų pilnai lankstytis ir pilnai išsitiesti. Po truputį pasibaigus reabilitacijai žmogus, jei yra sportininkas, grįžta į sportą. Žinoma, iš pradžių tai yra darbas toliau su kitais terapiniais pratimais, procedūros, bendro stiprinimo pratimai, lavinimas. Tik po viso to grįžtama prie to kontaktinio sporto, kuris reikalauja gerokai didesnių jėgų tiek naujam suformuotam raiščiui, tiek aplinkiniams raumenims, kurie per visą laikotarpį būna dar nusilpę.

– Pagal naujausius tyrimus 85 proc. elitinių ir profesionalių sportininkų grįžta į savo sportą ir iš jų 90 proc. grįžta į savo lygį. Tačiau tai užtrunka ir yra ilgas darbas. Apie 7–12 proc. sportininkų po tokios traumos nebegrįžta, kai kurių tyrimų duomenimis dažniau negrįžta moterys, kiti tyrimai rodo, kad procentas vyrų ir moterų toks pat. Kalbant būtent apie krepšininkus, JAV tyrimai rodo, kad po kryžminių raiščių traumos į krepšinį negrįžta apie 12 proc. žaidėjų.

– Taip, rimta, bet kadangi patobulėjo mūsų žinios, operacijos, reabilitacijos galimybės ir specialistai su visa komanda, manau, kad dabar tie grįžtantys 85–90 proc., kurie grįžta į savo lygį, yra labai geras rezultatas, palyginus su tuo, kas buvo anksčiau.

– Kai kuriais atvejais, kai kalbame apie mėgėjų sportą, tai yra nepakankamai geras pasiruošimas, todėl pasiruošus tokių traumų galima išvengti. Profesionalūs sportininkai turi aukšto lygio prevenciją, bet tos jėgos, kurios veikia raištį, yra išties per didelės. Todėl visada yra rizika ir mes visą laiką įspėjame elitinius sportininkus, kad profesionalus sportas turi savo kainą. Niekada nežinai – ant tavęs gali užgriūti varžovas, gali ir pats blogai nusileisti, blogai padėti koją. Treniruočių metu sportininkai mokomi, kaip sumažinti riziką kiek įmanoma labiau, kaip geriau padėti koją ant parketo, kaip geriau startuoti, atlikti klaidinančius judesius, bet realybėje, kai viskas vyksta per sekundę, traumos yra neišvengiamos.