Teatras „Utopia„ pristato premjerą – kamerinę operą „Jūreivis“

Šis spektaklis tai – meditacija apie svajonės ir realybės prigimtį, kviečianti iš naujo permąstyti ribas tarp gyvenimo ir mirties, realaus ir įsivaizduojamo pasaulio, prabėgusio ir esamo laiko. Operoje pasakojama apie tris seseris, budinčias prie ketvirtosios – mirusios – sesers urnos. Kad praleistų budėjimo laiką, jos dalijasi prisiminimais apie savo galbūt niekada nepatirtas praeities akimirkas ir svajonėmis, iš kurių viena – apie Jūreivį, atsidūrusį negyvenamoje saloje. Pasakojimų paskatintos seserys kalbasi apie realybės, mirties ir svajonės prigimtis: galbūt jos pačios tėra nežinomo svajotojo vaizduotės iliuzijos?

Operos kūrėjai – režisierius Jonas Kuprevičius ir kompozitorius Lukas Butkus – minimalistinėmis priemonėmis atskleidžia šio neretai nepastatomu laikomo Pessoa kūrinio temas kamerinės operos formate. Anot kūrėjų, operos žanras suteikia galimybę išreikšti Pessoa teksto žaismą, o raktu tapusi muzika, įkvėpta baroko epochos dvasios, veikia su tekste keliamų egzistencinių klausimų poetiškumu. „Jūreivis“ – tai ne tik opera, bet ir proga peržengti svajonę ir realybę skiriančias ribas bei paskęsti muzikiniame patyrime.

„Šiame spektaklyje Pessoa pjesei sukuriama nauja interpretacinė perspektyva, priartinant pjesę prie šių laikų, panaikinant autoriaus nubrėžtas režisūrines ribas. Kamerinėje operoje trys pagrindinės solistės vaidina ir sirenas, ir budėtojas, ir laidojimo salės lankytojas, lyg ką tik atėjusias iš gatvės. Taip pat įvedamas ir originalioje pjesėje neveikiantis jūreivio personažas, kurio dėka paraleliai su pagrindiniu siužetu kuriamos jo neišrašytos istorijos užuominos, tarytum sujungiančios tai, kas pjesėje pertraukiama tuštumos. Verta paminėti, kad tai ir gedėjimo ritualo persmąstymas, kitokio santykio į mirtį ir gyvenimą paieška.

Turbūt, geriausiai pjesės „Jūreivis„ pojūtį nusako autoriaus „Nerimo knygoje“ parašytos eilutės, kad „ mes esame mirtis. Ką laikome gyvenimu, yra tikrojo gyvenimo miegas, mirtis to, kas iš tikrųjų esame. Mirusieji gimsta, ne miršta. Mums pasauliai sukeisti. Kai manomės gyveną, esame mirę; gyvenimą pradedame prie mirties slenksčio.

Miegą ir gyvenimą sieja toks pat ryšys, koks sieja tai, ką vadiname gyvenimu, ir tai, ką vadiname mirtimi. Mes miegame, ir šis gyvenimas - tai sapnas, ne metaforiškai ar poetiškai kalbant, o tikrąja šio žodžio prasme. Viską, ką laikome aukščiausiais savo pasiekimais bet kurioje srityje, paženklinta mirties ir yra mirtis. Kas yra idealas, argi ne pripažinimas, jog gyvenimas nereikalingas? Kas yra menas, argi ne gyvenimo paneigimas? <...> Patsai gyvenimas yra mirtis, nes nėra nė dienos, kuri jo nedarytų viena diena trumpesnio.„ (vert. A. Musteikis) Tai mes siekiame perteikti kurdami šį spektaklį.“– operą pristato režisierius Jonas Kuprevičius.