Nuo XVIII a. rūmų paslapčių iki Europos fotografijos istorijos: Raudondvaryje pristatomas naujas leidinys

Ar žinojote, kad XVIII a. Raudondvario pilyje buvo porceliano kambarys, biliardo salė ir privati vaistinėlė? Kad dvaro arklidžių statyba XIX a. kainavo apie 80 tūkstančių rublių, o vienas jo šeimininkų – grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius – buvo ne tik aistringas keliautojas, bet ir tarptautinį pripažinimą pelnęs fotografas, savo dukrai išsiuntęs beveik 300 fotografinių atvirlaiškių? Šiuos ir daugelį kitų mažiau žinomų Raudondvario istorijos faktų atskleidžia naujausias leidinio „Raudondvario dvaras. Laiko ženklai“ IV tomas, kurio pristatymas vyks lapkričio 6 d. 17 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Tęstinis Kauno rajono muziejaus leidinys „Raudondvario dvaras. Laiko ženklai“ jau ketvirtą kartą suburia istorikus, menotyrininkus, architektūros ir fotografijos istorijos tyrėjus, siekiančius naujai pažvelgti į vienos ryškiausių Lietuvos didikų rezidencijų praeitį.

Šįkart leidinyje publikuojami septyni moksliniai straipsniai, kuriuos parengė šeši tyrėjai iš Lietuvos ir Prancūzijos. Jų dėmesio centre – ne tik grafų Tiškevičių palikimas, bet ir ankstesnių Raudondvario savininkų Zabielų laikotarpis, dvaro ūkinis gyvenimas, architektūra, kelionės bei fotografijos istorija.

Ketvirtojo tomo atsiradimo istorija taip pat išskirtinė. Dalis naujų tyrimų temų gimė ankstesnio, trečiojo, tomo pristatymo metu Kauno apskrities viešojoje Ąžuolyno bibliotekoje, kai renginio dalyvių klausimai paskatino leidinio sudarytojus ir autorius imtis iki tol mažiau nagrinėtų Raudondvario istorijos aspektų. Taip leidinys tapo ne tik nuoseklių istorinių tyrimų tęsiniu, bet ir gyvo dialogo tarp mokslininkų bei besidominčios visuomenės rezultatu.

Nors Raudondvario istorija dažniausiai siejama su grafų Tiškevičių gimine, iki jų dvarą valdė ir kitos įtakingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų šeimos. Viena jų – Zabielos, kurių valdymo laikotarpį naujajame tome išsamiai tyrinėja architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius.

Straipsnyje „Po „saksonietišku“ stogu: Zabielų Raudondvario dvaro rūmai XVIII amžiuje“ autorius, remdamasis istoriniais inventoriais, archyviniais dokumentais, ikonografija ir architektūros tyrimais, rekonstruoja XVIII a. rūmų erdves bei jų paskirtį.

Tyrimas atskleidžia, kad anuometiniai Raudondvario rūmai pasižymėjo sudėtingu išplanavimu ir puošniais interjerais. Čia buvo įrengtas porceliano kambarys, atskira biliardo salė, vadinamasis „vokiškasis“ miegamasis, garderobas ir privati vaistinėlė. Rūmų bokšte veikė koplyčia.

Tačiau Raudondvaris buvo ne tik prabangi rezidencija. XVIII a. jis atliko ir svarbią politinę bei diplomatinę funkciją. 1759 m. čia pusantros dienos iškilmingai viešėjo Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis Karolis Saksas – Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III sūnus. Dvare taip pat lankydavosi aukšto rango kariškiai, vykdavo politiniai susitikimai.

Šios istorijos leidžia Raudondvarį pamatyti platesniame XVIII a. Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo kontekste.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus menotyrininkė dr. Aldona Snitkuvienė, daugelį metų tyrinėjanti grafų Tiškevičių istoriją ir palikimą, naujajame tome pristato grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus architektūrinius sumanymus.

Jos straipsnis „Grafo B. H. Tyszkiewicziaus architektūrinis palikimas“ atveria mažiau žinomus Raudondvario ir Vialos dvarų statybų istorijos puslapius.

Dar būdamas jaunas grafas ėmėsi plataus masto paveldėtų valdų atnaujinimo. Jo sumanymus įgyvendino samdyti architektai ir meistrai, o statybų mastai liudijo ne tik didiko turtinę padėtį, bet ir siekį savo rezidencijas paversti moderniais, reprezentatyviais architektūros ansambliais.

Vienas išraiškingiausių šios veiklos pavyzdžių – Raudondvario dvaro arklidės. XIX a. antrojoje pusėje iškilęs raudonų plytų pastatas buvo skirtas ne vien žirgams laikyti. Jame įrengtas šildomas maniežas, modernūs gardai, drenažo sistema, vežiminė ir tarnybai skirtos patalpos. 1877 m. spaudoje šis statinys apibūdintas kaip nenusileidžiantis geriausiems angliško tipo žirgynams, o jo statyba, to meto duomenimis, kainavo apie 80 tūkstančių rublių.

Tyrimas atskleidžia ir grafo ryšius su Europos architektūros pasauliu – nuo Raudondvaryje dirbusio Friedricho Gustavo von Schachto iki Paryžiuje kūrusio Emilio Tomaszkiewicziaus.

Itin reikšminga naujojo leidinio dalis skirta Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografiniam palikimui.

Grafo fotografijose atsiveria XIX a. pabaigos Europos aukštuomenės gyvenimas, kelionės, architektūra, kraštovaizdžiai, šeimos ir artimųjų portretai. Tačiau fotografija jam buvo ne vien būdas dokumentuoti aplinką – ji tapo savarankiška kūrybinės raiškos forma.

Naujus tyrimus paskatino ir pastarųjų metų atradimai. Į Lietuvą iš Paryžiaus aukciono sugrįžo devyni originalūs grafo fotografijų albumai, tarp kurių buvo ir XIX a. paskutiniojo dešimtmečio moterų aktų fotografijų.

Šis radinys paskatino naujai įvertinti nuogo kūno fotografijos ištakas Lietuvoje. Iki šiol jos dažniausiai sietos su XX a. pradžios fotografų kūryba, tačiau B. H. Tiškevičiaus darbai leidžia šią istoriją tyrinėti gerokai platesniame laikotarpyje.

Šiai temai skirtą straipsnį „Apnuogintas moters kūnas XIX a. grafo B. H. Tyszkiewicziaus fotografijose“ parengė menotyrininkė dr. Odeta Žukauskienė. Autorė nagrinėja fotografijų meninę raišką, jų kultūrinį kontekstą ir vietą XIX a. fotografijos istorijoje.

Tarptautinį žvilgsnį į grafo kūrybą pateikia Prancūzijos Nicéphore'o Niépce'o fotografijos muziejaus rinkinių direktorius Sylvainas Bessonas.

Straipsnyje „Benoît Henri Tyszkiewicz. Savojo laiko fotografas“ jis pristato B. H. Tiškevičių kaip itin smalsų, keliaujantį, eksperimentuoti mėgusį savo epochos fotografą.

Grafas priklausė prestižinėms Prancūzijos fotografų draugijoms, tarp jų – Paryžiaus fotoklubui, o jo darbai buvo eksponuojami ne tik Prancūzijoje, bet ir Vienoje, Glazge, Berlyne, Turine, Briuselyje, Sent Luise Jungtinėse Amerikos Valstijose bei kituose miestuose.

Manoma, kad fotografinį B. H. Tiškevičiaus palikimą kadaise galėjo sudaryti apie 20 tūkstančių fotografijų, nors didelė jų dalis per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta.

Vienas įdomiausių grafo kūrybos aspektų – fotografiniai atvirlaiškiai. 1900–1904 m. jis savo dukrai Marijai siuntė paties sukurtus atvirlaiškius su fotografijomis, kelionių įspūdžiais ir neretai šmaikščiais komentarais. Išlikęs 292 tokių atvirlaiškių rinkinys atskleidžia visai kitokį aristokrato portretą – žaismingą, eksperimentuoti linkusį žmogų, aktyviai besinaudojusį naujomis fotografijos galimybėmis.

Kitaip į Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografinį palikimą pažvelgti kviečia istorikė Ugnė Ražinskaitė. Straipsnyje „XIX a. II pusės Europa Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus fotografijose: kurortai, lankytinos vietos ir Senojo žemyno paveldas“ ji tyrinėja ne tik grafo kelionių maršrutus, bet ir fotografijose užfiksuotus istorinius miestus, architektūrą, kraštovaizdžius bei XIX a. pabaigos Europos gyvenimą.

Po ankstyvos žmonos Claros Elisabeth'os Bancroft mirties 1883 m. grafas, praėjus gedului, vėl leidosi į keliones. XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje jis su vaikais, mylimąja Isabelle Féraud ir bičiuliais lankė Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Šveicarijos, Vokietijos, Olandijos bei Austrijos kurortus ir istorines vietas. Visur jį lydėjo fotoaparatas.

Tyrinėdama šias fotografijas, istorikė remiasi autentiškais XIX a. kelionių vadovais, spaudos publikacijomis, atsiminimais ir kitais šaltiniais. Jie leidžia ne tik atpažinti grafo įamžintas vietas, bet ir atkurti jų tuometį kontekstą – suprasti, kuo garsėjo Europos kurortai, ką juose veikė poilsiautojai, kaip atrodė miestai ir kokios pramogos buvo populiarios.

Grafo objektyve atsispindėjo ir prabangus kurortinis gyvenimas, ir kasdieniai jo epizodai. 1892 m. Nicoje jis fotografavo Anglų promenadą, uostą, regatos žiūrovus, gatves, tramvajus, karnavalo eisenas ir gėlių mūšius. Fotografijose išliko ne tik puošnios šventės, bet ir paprasti pakrantės gyvenimo vaizdai.

Keliaudamas po Europą grafas ypač domėjosi senąja architektūra, jūra ir kalnais. Jis įamžino viduramžišką Niurnbergo senamiestį, Šveicarijos miestus bei kalnų kraštovaizdžius, o Italijoje lankėsi Romoje, Sorente ir Pompėjuose. 1897 m. kelionės fotografijose užfiksuoti ne tik antikiniai paminklai, bet ir Tore Anunciatos makaronų fabrikas, kurio kieme ant medinių rėmų džiūvo spagečiai.

Šios fotografijos šiandien vertingos ne vien kaip kelionių prisiminimai. Jose galima įžvelgti XIX a. pabaigos technikos pažangą – geležinkelius, garlaivius, tramvajus, o kartu ir istorinius pastatus bei miesto erdves, kurių dalis vėliau buvo sunaikinta ar neatpažįstamai pasikeitė.

U. Ražinskaitės tyrimas leidžia pažinti B. H. Tiškevičių ne tik kaip aristokratą ir fotografą, bet ir kaip smalsų savo epochos stebėtoją. Jo nuotraukos tampa savotišku vizualiniu XIX a. Europos kelionių dienoraščiu, leidžiančiu pažvelgti į jau išnykusį pasaulį.

Antrajame savo straipsnyje – „Raudondvario grafo Benedykto Henryko Tyszkiewicziaus nuomininkai Kauno apylinkėse 1874 m. duomenimis“ – Ugnė Ražinskaitė atsigręžia į visai kitą dvaro istorijos pusę: žmones, kurių gyvenimas buvo susijęs su grafams priklausiusiomis žemėmis, palivarkais, sodybomis ir kitais nuomojamais objektais.

Pagrindiniu tyrimo šaltiniu tapo Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomas 1874 m. grafo turto nuomininkų sąrašas. Jį papildžiusi bažnytinių metrikų knygomis, dvarų dokumentais ir kitais archyviniais šaltiniais, istorikė tyrinėjo nuomininkų kilmę, luominę padėtį, šeimas bei tarpusavio ryšius.

Paaiškėjo, kad Raudondvario grafams priklausiusį nekilnojamąjį turtą dažnai nuomojosi ne atsitiktiniai asmenys, o buvę ar esami dvaro tarnautojai, jų giminaičiai bei su dvaro šeimininkais artimus ryšius palaikiusios šeimos. Palivarkų nuomininkai dažniausiai buvo bajorai, o mažesnius objektus – sodybas, žemės sklypus ir sodus – nuomojosi ir miestelėnai bei valstiečių kilmės asmenys. Su prekyba susijusius objektus, tarp jų karčemas, sandėlius ir perkėlas, nuomojosi ir žydų bendruomenės atstovai.

Straipsnyje atsiskleidžia platus Raudondvario dvaro valdų tinklas, apėmęs Babtyną, Romainius, Sitkūnus, Vilkiją, Paštuvą ir daugelį kitų Kauno apylinkių vietovių. Nuomininkus siejo ne tik ūkiniai, bet ir giminystės bei visuomeniniai ryšiai – jie dalyvaudavo vieni kitų šeimos šventėse, vaikų krikštynose, palaikė glaudžius tarpusavio santykius.

Tyrimas atskleidžia ir netikėtų sąsajų su Lietuvos kultūros bei mokslo istorija. Vieno grafo nuomininkų, Šaravų dvarą nuomojusio Leopoldo Rudzinsko, šeimoje užaugo Lietuvos augalų selekcijos pradininkas Dionizas Rudzinskas ir jo sesuo Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė – istorikė, egiptologijos pradininkė Lietuvoje.

Taigi, Raudondvario dvaro istorija neapsiriboja grafų šeimos biografijomis ar rūmų sienomis. Ji apima daugybę aplinkinių vietovių ir žmonių likimų, iš kurių formavosi XIX a. Kauno apylinkių socialinis, ekonominis bei kultūrinis gyvenimas.

Naujasis tomas kviečia pažinti ir mažiau reprezentacinę, tačiau ne mažiau svarbią Raudondvario istorijos pusę.

Gastronomijos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius dr. Rimvydas Laužikas straipsnyje „Raudondvario dvaro bravorai ir gėrimai“ tyrinėja XIX a. pirmosios pusės alaus ir degtinės gamybą.

Archyviniai dokumentai liudija, kad Raudondvario dvarui priklausė trys bravorai – Raudondvaryje, Bernatoniuose ir Babtyne. Gėrimų gamyba buvo svarbi dvaro ekonomikos dalis, o išlikę inventoriai atskleidžia ir intriguojančių gastronomijos istorijos detalių.

Pavyzdžiui, 1866 m. dvaro gėrimų sąraše minimi šermukšninės buteliai, romo ananasinė užpiltinė, apelsininis, kmynų ir kiti likeriai. Dvaro sandėliuose saugota ir įvairių rūšių midaus.

Šis tyrimas primena, kad dvaras buvo ne tik kultūros ir reprezentacijos centras, bet ir didelis ūkinis organizmas, kuriame veikė įvairios gamybos, prekybos ir paslaugų sistemos.

Naujojo leidinio „Raudondvario dvaras. Laiko ženklai“ IV tomo pristatymas vyks lapkričio 6 d., penktadienį, 17 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Renginyje dalyvaus trys leidinio autoriai – dr. Marius Daraškevičius, dr. Aldona Snitkuvienė ir dr. Odeta Žukauskienė.

Susitikimo metu jie pristatys savo tyrimus, aptars naujausius istorinius atradimus ir pasidalys įžvalgomis apie Raudondvario architektūrą, buvusių jo šeimininkų gyvenimą bei B. H. Tiškevičiaus fotografinį palikimą.

Tęstinis leidinys „Raudondvario dvaras. Laiko ženklai“ liudija, kad net ir gerai pažįstamo istorinio objekto praeityje vis dar lieka daugybė neatsakytų klausimų. Kiekvienas naujas archyvinis dokumentas, fotografija ar mokslinis tyrimas gali papildyti, o kartais ir iš esmės pakeisti tai, ką manėme žinantys apie Raudondvario dvarą.

Kauno rajono muziejus kviečia istorijos, kultūros paveldo, architektūros, fotografijos ir Lietuvos dvarų kultūros mėgėjus į leidinio pristatymą – progą susitikti su tyrėjais ir iš naujo atrasti Raudondvarį.

2026 m. lapkričio 6 d. (penktadienis), 17 val.Kauno rajono muziejus, Raudondvario pilisPilies takas 1, Raudondvaris, Kauno rajonas