Minint A. Dirsytės kankinystės 70-metį pristatomas albumas „Adutė“

Albume „Adutė“ galima rasti ne tik Adelės Dirsytės (1909-1955) biografiją, tačiau ir nuotraukas, atspindinčias jos gyvenimą, niekur nepublikuotus laiškus artimiesiems iš tremties. Pristatymo metu vyks pokalbis tema: „Nuo istorinių traumų gydymo iki pilietinio atsparumo stiprinimo“, kuriame dalyvaus arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, albumo sudarytoja sesuo Danguolė Gervytė, dizainerė Jūratė Tamošiūnaitė-Karašauskienė, vertėjas Ramutis Kiparskis, Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos postulatorius kun. Andrius Končius. Renginys vyks prie Šiluvos gimnazijos esančioje lauko klasėje.

Rugsėjo 27 d. Rumšiškių Lietuvos Etnografijos muziejaus Račkiškės koplyčoje bus aukojamos Šv. Mišios, po jų skulptoriaus Artūro Zienkos sukurto kryžiaus šiai datai paminėti, šventinimas.

Rugsėjo 28 d. Adelė Dirsytė bus minima Kauno arkikatedroje.

Lapkričio 21 d., penktadienį, Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete organizuojama konferencija „Istorinė atmintis tautos gyvasčiai: moterys – vilties nešėjos ir liudytojos. Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kankinystės 70 – mečiui paminėti“. Bus atidaryta Adelės Dirsytės vardo auditorija.

Adelė Dirsytė 1909 m. balandžio 15 d. gimė Promislavo vienkiemyje (Šėtos vlsč.). Adelės tėvai – Agota Ragaišytė ir Antanas Dirsė – buvę pamaldūs ir darbštūs ūkininkai. Tris vaikus iš šešių leido į mokslus. Jauniausia šeimoje Adelė lankė pradinę mokyklą Aukštuosiuose Kapliuose, vėliau Šėtos progimnaziją. 1924–1928 m. mokėsi Kėdainių gimnazijoje, čia įsitraukė į ateitininkų veiklą. Baigusi gimnaziją įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo germanistiką. Kurį laiką dirbo Lietuvių katalikių moterų draugijoje, buvo šios draugijos reikalų vedėja, lankydavo draugijos skyrius Lietuvoje su paskaitomis. Aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, rūpinosi našlaičių ir vargšų šalpa, rašė straipsnius mergaičių ir moterų ugdymo temomis, bendradarbiavo žurnaluose „Moteris“, „Naujoji vaidilutė“, kūrė religinę poeziją.

1940 m. prasidėjus sovietų okupacijai ji persikėlė į Vilnių ir dirbo mokytoja mergaičių gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metais, 1942–1944 m. dirbo 2-ojoje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. Vokiečių okupacijos metais kartu su kun. Alfonsu Lipniūnu organizavo paramą vargstantiesiems, dirbo su moksleiviais ateitininkais ir akademiniu jaunimu. Tokią veiklą tęsė ir antrosios sovietų okupacijos metais. Nuo 1944 m. dirbo buvusioje Kunigaikštienės Birutės gimnazijoje (sovietų pervadinta Salomėjos Nėries mokykla, dabar – „Vyčio” gimnazija).

1946 m. kovo 6 d. buvo apkaltinta antisovietine veikla ir suimta, žiauriai tardyta saugumo rūsiuose. 1946 m. lapkričio 2 d. nuteista dešimčiai metų kalėti ir dar penkeriems metams tremties atimant teisę grįžti į Lietuvą. 1947 m. išgabenta į Čumą (Komijos Respublika) tiesti užpoliarinio geležinkelio, kur lagerio administracijos buvo verčiama dirbti sunkiausius darbus, alinta badu.

1949 m. išvežta 70 km už Taišeto (Irkutsko sritis) kirsti miško. 1950 m. pervežta į Magadaną, ypatingojo režimo Berlago lagerį, dirbo statybose. Adelė Dirsytė nuolat stiprino ir palaikė kitų kalinių dvasią, kitų merginų kalinių ji būdavo vadinama mokytoja. Mokė jas melstis, semtis iš maldos dvasinės stiprybės. Sibiro tremtyje rašė maldas ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių, cemento maišų. Jos iniciatyva 1953 metų vasario 16 Sibire dienos šviesą išvydo tremtinių maldakknygė „Marija, gelbėki mus”. Ši knygelė pirmą kartą išleista 1959 m. „Immaculata“ spaustuvėje Putname, vėliau pasklido įvairiuose kraštuose, išleista 14-ka pasaulio kalbų (anglų, vokiečių, ispanų, olandų, prancūzų, kinų, lenkų ir kt.) penkiuose žemynuose, dešimtimis ir šimtais tūkstančių tiražais. Tai didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga.

Adelė Dirsytė už daromą dvasinę įtaką kitoms kalinėms buvo įvairiai alinama, kankinama. Kaip rašo bylos postulatorius kun. Andrius Končius, po paskutinių metų ypač žiaurių tardymų Adelė Dirsytė grįžo suluošinta fiziškai ir psichologiškai – sumušta, išrautais dalimi plaukų, nekalbi ir atsiribojusi nuo aplinkos. Paguldyta ligoninėje, ji pamažu silpo, kol 1955 m. rugsėjo 26 d. užgeso, likus vos porai mėnesių iki bausmės pabaigos, kuomet būtų buvusi paleista į laisvę.

Iki šiol nežinomos nei Adelės Dirsytės mirties aplinkybės, nei tiksli palaidojimo vieta. Pagal Adelės giminaičių užklausas ir Chabarovsko parapijiečių pastangas, pavyko rasti tik numanomą palaidojimo vietą Chabarovsko prieigose, kur buvo laidojami politiniai kaliniai.