Europos kino festivalis „Scanorama“ atvyks į Kauną, skelbia rekomendacijas

Artėjant Europos kino festivaliui „Scanorama“, jo programos sudarytojai dalinasi asmeninėmis rekomendacijomis, kviečiančiomis susitikti su kitu didžiajame ekrane Kaune. Nuo Kanuose, Berlynalėje ir kituose festivaliuose apdovanotų kūrinių iki rinktinių naujausių Šiaurės šalių filmų, nuo kino istoriją kūrusių autorių retrospektyvų iki naujojo kino drąsuolių, ekscentrikų ir taisyklių laužytojų.

Šių metų festivalis kviečia drąsiai žengti į žmogiškumo laboratoriją kino salėje ir atidžiau įsižiūrėti į žmogaus pasirinkimus, juos lydinčias vidines ir išorines prieštaras bei plačią jausmų amplitudę.

XVII a., Vokietija. Protestantiškame kaime pasirodo karys rando išvagotu veidu. Atvykėlis kaimiečiams pateikia dokumentus, įrodančius, kad yra seniai apleisto ūkio paveldėtojas, ir čia apsigyvena nepaisant gyventojų įtarumo. Laikui bėgant jis pelno jų palankumą savo dievobaimingumu, narsa ir sąžiningu darbu. Tačiau vien gerų darbų neužtenka, vietiniai jį spaudžia sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių. Karys slepia paslaptį – jis yra moteris, kuri apsimeta vyru. Šis dramatiškas ir kartu ironiškas filmas – tai odė moterims patriarchalinėje, kraujo ir paslaptingų nutylėjimų kupinoje žmonijos istorijoje. Fenomenali aktorė Sandra Hüller už pagrindinį vaidmenį šiame filme Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“.

Amanda užtinka savo patėvį Martiną besimylintį su jos mama, nors yra įsitikinusi, kad dėl demencijos ši nebegali sąmoningai sutikti mylėtis. Tačiau kas tokioje situacijoje atsakingas už moters sprendimus ir kūną? Su kuo sergančiam demencija saugiausia – savo vaiku, partneriu ar institucijų globėjais? Įsikišus socialinėms tarnyboms, tarp Amandos, kurią įtaigiai suvaidino Juliette Binoche, ir Martino įsiplieskia moralinis konfliktas, kuriame riba tarp rūpesčio ir kontrolės tampa vis painesnė. Skaudi, sudėtinga, sveiko realizmo kupina drama apie intymumą ir senėjimą Berlynalėje buvo įvertinta „Sidabriniu lokiu“.

Vokiečių kino legenda Ulrike Ottinger pasiūlo savitą, ironišką vampyrės mito interpretaciją, kurioje Isabelle Huppert įkūnija hedonistišką vampyrę grafienę Erzsébet Báthori, besimėgaujančią amžinai gražiu gyvenimu. Kas 25 metus ji pabunda iš gilaus miego ir pašiurpina Austriją naujomis aukomis. Šįkart, be gardžiojo raudono eliksyro, ji nori surasti ir sunaikinti knygą, kuri, pasak legendos, suvilgyta vampyro ašaromis, gali atversti jį žmogumi. Su ištikima savo pavaldine Hermine ji leidžiasi ieškoti pavojingos knygos, turinčios galios sunaikinti visą blogį – įskaitant ir tokius vampyrus kaip jos pačios. Damos į paieškas įtraukia grafienės melancholišką sūnėną-vegetarą vampyrą Rudį Bubį ir jo psichoterapeutą, o paieškoms persikėlus į Bohemiją jų ratas dar labiau plečiasi. Ulrike Ottinger originaliai interpretuoja vampyrų mitą kaip prabangią nuotykių istoriją, kupiną makabriško juodojo humoro ir pagarbos Vienos architektūrai.

„Visiems patinka Bilas Evansas“ (rež. G. Gee)

„Pauzė irgi yra muzika“, supranta Bilas Evansas – vienas talentingiausių XX a. Amerikos džiazo pianistų. 1961-aisiais įrašęs vieną garsiausių džiazo albumų, po kelių dienų jis sužino apie draugo muzikanto žūtį autoavarijoje. Evansas nustoja groti ir išvyksta iš Niujorko, bėgdamas ne tik nuo heroino, bet ir nuo nelaimingų asmeninių santykių. Filmas sukurtas pagal Oweno Martelo romaną „Pertrauka“, kuris nukelia veiksmą į tamsius Niujorko barus ir svetaines, o Evansas aprašomas, tarsi būtų šmėkla. Laviruodamas tarp dabarties ir praeities, blaivaus proto ir svaigulio, filmas giliai ir subtiliai atveria menininko vidinio pasaulio melancholišką dramatizmą. Berlynalėje filmas pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą.

Džesė su šeima kraunasi lagaminus kelionei į Tenerifę, tačiau atostogų išvakarėse mergina tragiškai žūsta. Praėjus metams skausmas vis dar neatslūgsta: jos mama, sesuo ir vaikinas kiekvienas savaip stengiasi susigyventi su gedulu. Kankinami netekties jie išsiruošia į tada taip ir neįvykusią kelionę. Tenerifės saulėje praeities prisiminimai atgyja ir ima gydyti. Filme meistriškai sujungiama dabartis ir praeitis, netekties, kaltės ir atsakomybės išgyvenimai. Režisierė savo scenarijų vadina „švelniu slystelėjimu į siurrealizmą, vis dar tvirtai laikantis tikrovės“, o jį atitinkančią atmosferą filmui sukūrė garsiojo „Po saulės“ operatorius Gregoras Oke. Originalios struktūros filmas pelnė Sandrai Wollner prestižinės Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ geriausio filmo titulą.

Prancūzija, XX a. pradžia. Nors Žana svajoja tapti grafiene, realybėje ji tėra mėsininko dukra mažame provincijos miestelyje. Nieko nepaisydama, dėl savo užsispyrimo, pasitikėjimo ir trupučio sėkmės ji pasiekia išsvajotą titulą, tačiau laviruodama tarp mylimųjų ir tragiškų praėjusio amžiaus įvykių ji supranta, kad gyvenime yra kur kas svarbesnių dalykų. Vienos moters emancipacijos istorija, originaliai sumontuota su XX a. archyvine medžiaga, kuria politinį ir socialinį pasakojimą apie moteris. Istorinėse juostose jas esame įpratę matyti tik fone, o šiame filme moterys atsiduria pačiame ekrano centre.

1985-ieji. Futbolo sirgaliai Briuselyje renkasi UEFA Čempionų taurės finale Heizelio stadione, kur susitiks „Juventus“ ir „Liverpulio“ klubai. Dar prieš rungtynių pradžią tarp chuliganų kyla riaušės ir žūsta 39 žmonės. Sumišęs ir apsvaigęs Briuselio meras nesuvaldo krizės, tad į derybas tarp politikų, policijos ir rungtynių atstovų stoja jo viešųjų ryšių atstovė ir dukra Mari. Svarbiausias derybų klausimas – ar atšaukti rungtynes, ar leisti žaidimui tęstis, rizikuojant eskaluoti situaciją? Tikrais įvykiais paremtas filmas, kuriame panaudojama ir archyvinė medžiaga iš Heizelio stadiono, pasakoja ne tik apie tragiškus įvykius, bet ir apie istorinį futbolo ir korupcijos, sporto ir politikos ryšį. Filmas pristatytas Berlynalės specialiojoje programoje „Gala“.

Garsi pianistė Liusi su šeima persikelia į užmiestį, kad padėtų sutuoktiniui Filipui įveikti perdegimą. Čia pora su sūneliu pamažu atranda ramybę, kol vieną rytą į duris pasibeldusi policija sulaiko vyrą ir konfiskuoja jo kompiuterį. Liusi sužino siaubingą tiesą ir supranta, kad jos vaiko tėvas yra visai kitoks žmogus, nei ji įsivaizdavo. Atsidūrusi tarp instinkto apsaugoti sūnų ir vis dar neužgesusių jausmų Filipui, Liusi pamažu mėgina susidoroti su nauja tikrove. Filmo idėja kilo režisierei perskaičius straipsnį naujienose, o vėliau pačiai susidūrus su panašia situacija, kai ankstesnio jos filmo „Korsažas“ aktorius buvo apkaltintas tuo pačiu nusikaltimu. „Švelnus monstras“ sutelkia dėmesį į moteris, susiduriančias su emocinėmis pasekmėmis, kurias sukelia jų šeimos narių padaryti nusikaltimai.

Kasia su savo kontroliuojančiu partneriu užsidirba pragyvenimui vagiliaudama iš žmonių namų. Kartą užėjusi į neužrakintą butą jame randa vyro lavoną. Praėjus pirminiam šokui, Kasia apsigyvena jo bute ir pradeda atkurti buvusio gyventojo prisiminimus, santykius ir paslaptis. Daugiasluoksnė ir liūdna vyriškio gyvenimo istorija Kasiai tampa paskata permąstyti savo gyvenimą ir ryžtis pokyčiams.

Vasara, Ženeva. Johana dirba prabangių laikrodžių montuotoja. Atostogauti ji neketina. Svarstydama atsisveikinti su savo surūdijusiu volksvagenu, galiausiai nusprendžia senąjį vabalą prikelti naujam gyvenimui. Šiuolaikinę „Pašėlusio Makso“ filmų veikėją primenanti Johana leidžiasi į vyrišką, kadaise ją atstūmusį variklių ir geležinių detalių pasaulį. Nufilmuotas 16 mm juosta, tarp dokumentikos ir autofikcijos laviruojantis filmas apie Šveicarijos darbininkų gyvenimus ir savosios tapatybės susigrąžinimą.

Didžiausias rudens kino festivalis Lietuvoje „Scanorama“: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje, Marijampolėje, Visagine, Vilkaviškyje ir Gargžduose lapkričio 5-22 dienomis.

Programa čia.