Kaunas, kuris kūrė Lietuvą: valstybingumo ir tautinės savimonės sostinė pakeliui į Europą

„Džiaugiuosi, kad Europos Parlamento ECR frakcijoje, kurioje darbuojuosi, tradicinės šeimos vertybės ir kultūrinė tapatybė laikomos stabilizuojančiais visuomenės ramsčiais. Suprasdami ir brangindami savo kultūrinius simbolius, pradedame ne tik atidžiau saugoti paveldėtas vertybes, geriau suprasti kitų šalių kultūras, bet ir skatiname jaunąją kartą didžiuotis savo kilme bei jausti sąsają su savo šaknimis“, – Istorinėje LR Prezidentūroje surengtoje konferencijoje „Tarpukaris – Kauno suklestėjimo metas“ teigė Europos Parlamento ECR frakcijos narys dr. Aurelijus Veryga.

„Ši konferencija – puiki pilietiškumo pamoka jaunajai kartai, kuriai suteikiama unikali galimybė praturtinti savo istorijos, literatūros, architektūros ir sveikos gyvensenos žinias“, – konferencijos metu kalbėjo Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos direktorė dr. Dalia Lapėnienė. Direktorė pabrėžė brolių Vileišių indėlį, kurie su bendražygiais subrandino Tėvynę mylinčių, protaujančių, naujomis sąlygomis ir aplinkybėmis dirbti mokančių, ateitį įžvelgti ir už ją kovoti pasiryžusių žmonių būrį. Būtent jie tapo lemtingąja visuomenės mažuma, priėmusia rimtus sprendimus ir kūrusi Lietuvą ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir švietimo aspektu.

Konferencijoje sveikinimo žodžius tarė ir LR Seimo Pirmininko pavaduotoja Aušrinė Norkienė, Istorinės LR Prezidentūros direktorė Renata Mikalajūnaitė, Kauno miesto savivaldybės tarybos narė Vaida Pranarauskaitė bei Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys dr. Raimundas Kaminskas.

Prof. dr. Arūnas Gumuliauskas savo pranešime „Atgal į Europą. Laikinoji sostinė tarpukariu“ atkreipė susirinkusiųjų dėmesį į sparčiai ir efektyviai vykdytą lituanizacijos procesą. Remiantis 1897 m. surašymo duomenimis, Kaune gyveno beveik 71 tūkst. gyventojų, iš kurių tik apie 7 proc. buvo lietuviai. O jau 1938-aisiais lietuviai sudarė 61,4 proc. miesto gyventojų. Pokyčiai vyko visose srityse: europinio lygio laikinojoje sostinėje buvo įrengtas centralizuotas vandentiekis ir moderni kanalizacija, išgrįstos pagrindinės gatvės, suformuotas autobusų tinklas, pastatyti trys nauji tiltai, įvestas pradinis mokymas bei pastatytos naujos erdvios mokyklos.

Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto vyriausioji archyvarė dr. Gražina Kadžytė apžvelgė Jono ir Petro Vileišių svarbiausius gyvenimo įvykius ir darbus bei pakvietė visus aplankyti Petro Vileišių rūmus Vilniuje. Rašytoja ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė šmaikščiai bei koncentruotai supažindino su tuo laikotarpiu vyravusiomis literatūrinėmis srovėmis. Kaip priešpriešą vyresniajai rašytojų kartai – B. Sruogai, V. Mykolaičiui-Putinui, J. Tumui-Vaižgantui, Maironiui – moderniąją kūrybą skelbė pirmieji lietuvių avangardistai keturvėjininkai: K. Binkis, J. Tysliava, T. Tilvytis ir kiti. Kita srovė – trečiafrontininkai, kuriems priklausė A. Venclova, P. Cvirka, S. Nėris. Jie populiarino avangardistinę aktyvizmo programą, eilėraščiuose vartojo politikos ir ekonomikos terminus, laikraščių antraštes bei tribūniškus šūksnius.

Be jokios abejonės, per 15 minučių išanalizuoti visų šių talentingų poetų kūrybą – beveik neįmanoma misija. Tačiau du ryškūs akcentai – Juozo Žlabio-Žengės eilėraštis „Lietuviškas pavasaris“, įsimenantis nuo pirmųjų eilučių „Ak! Toji saulė – rupūžė, rupūžė! / Ak! gyvatė! / Kai ji, brolyti, užpučia, / Esi gatavas“ ir sparnuota T. Vaižganto frazė, kritikuojant plunksnos brolius: „Jei pasišlapinai po savimi, tai dar ne srovė“, – įsiminė kiekvienam konferencijos dalyviui.

Profesorė dr. Jūratė Jankauskienė pranešime „Modernizmo architektūros perlai Kaune“ įvardijo įspūdingiausius tarpukario Kaune iškilusius pastatus ir juos suprojektavusius architektus. F. Vizbaro, A. Fryko, V. Dubeneckio, V. Landsbergio-Žemkalnio, S. Kudoko sukurti pastatai suformavo lietuviškąją europinio miesto tapatybę. 2015 m. Kauno tarpukario architektūrai suteiktas Europos paveldo ženklas, kuris pažymi objektų istorinę ir kultūrinę svarbą Europai.

Gyvensenos medicinos ir visuomenės sveikatos specialistė Sandra Kapelionienė pranešime „Tarpukario Kauno elito stalas: prabanga, mada ar sveikata?“ nagrinėjo, kaip anuometinis elito gyvenimo būdas ir mitybos kultūra tapo ne tik statuso bei vakarietiškumo simboliu, bet ir atspindėjo visuomenės vertybes bei kasdienius pasirinkimus. Pranešime aptarta, kad dalis tarpukario mitybos tendencijų šiandien sveikatos specialistų būtų vertinamos kritiškai dėl perteklinio cukraus, riebių patiekalų ir valgymo „dėl įvaizdžio“, tačiau jau tada ryškėjo lėto valgymo, bendrystės ir socialinio ryšio prie stalo svarba.

Gražiu baigiamuoju konferencijos akcentu tapo Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos mokytojo metodininko Artūro Šiupinio ir moksleivių pranešimas apie neįkainojamą burmistro Jono Vileišio indėlį į miesto klestėjimą bei švietimo sistemos architektūrą. Kaip sakė jaunieji moksleiviai, jie, suprasdami istorijos svarbą, ketina ne tik puoselėti unikalų tarpukario Kauno paveldą, bet ir atversti naują, inovatyvų bei optimistišką Kauno istorijos puslapį.