V. Pranarauskaitė: kodėl nebenorime vaikų?

2025 metų kovo mėnesį paskelbtoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO/OECD) ataskaitoje “OECD Economic Surveys: Lithuania 2025” Lietuva įvardijama kaip viena iš šalių, susiduriančių su viena didžiausių demografinių krizių pasaulyje. Lietuvoje 2025 metais gimė tik 17 500 vaikų, kai 1990 metais buvo užregistruota 56 000 naujagimių. Politikai ir ekspertai vis dažniau diskutuoja apie priemones demografinėms tendencijoms stabilizuoti. Dažniausiai įvardijamos trys pagrindinės iniciatyvos: didesnio gimstamumo skatinimas, imigracijos iš trečiųjų šalių didinimas ir palankių sąlygų emigrantams sugrįžti sukūrimas.

Mano nuomone, svarbiau gimstamumo skatinimas ir grįžtamoji migracija. Švedijos, Vokietijos, ir kitų šalių patirtis parodė, kad migrantai sunkiai integruojasi ir ilgalaikėje perspektyvoje sukelia rimtų socialinių ir finansinių problemų. Priminsiu, kad turime Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategiją ir priemonių planus. Strategijoje yra įvardinta daugybė tarpinstitucinių priemonių – nuo informacinių paslaugų potencialiems grįžtantiems asmenims ir paramos jų vaikams mokyklose iki talentų pritraukimo programų ir lietuvių kalbos kursų savivaldybėse organizavimo. Atrodo, belieka tik stebėti, kaip jos įgyvendinamos ir, esant poreikiui, papildyti ar koreguoti. Tuo tarpu gimstamumo skatinimo priemonės ir metodai sukelia daug diskusijų. Iš tikrųjų, iki šiol nei vienai senėjančios ir demografinėje duobėje atsidūrusiai Europos šaliai dar nepavyko sukurti sėkmingo recepto ilgalaikėje perspektyvoje.

Kaip vieną iš svarbių gimstamumo mažėjimo priežasčių galėtume įvardinti pasikeitusį visuomenės požiūrį į šeimą, vaikus ir karjerą, taip pat besikeičiančius asmeninius, ypač moterų, pasirinkimus. Latvijos universiteto mokslininkų atliktas tyrimas puikiai atskleidžia, kaip ženkliai pakito studentų gyvenimo prasmės prioritetai: jei 2004 metais „šeima ir vaikai“ užėmė trečiąją vietą tarp gyvenimo prioritetų, tai 2022 metais „šeima ir vaikai“ nukrito į dvidešimt antrąją vietą. Taigi, per 18 metų šeima ir vaikai jauniems žmonėms iš vieno svarbiausių gyvenimo tikslų tapo tik nereikšminga gyvenimo dalimi.

Lietuvos jaunuoliai lengvai įvardija, kodėl verta vaikų gimimą atidėti vėlesniam laikui: nesaugi aplinka (karo grėsmė), ankstyvos karjeros patrauklumas, poreikis keliauti ir pažinti kitas kultūras. Pagaliau – suprasti tikruosius savo poreikius, „atrasti save“. Tokiomis sąlygomis šeima ir vaikai nėra prioritetų sąraše. Prisideda ir neurolingvistinis programavimas žiniasklaidoje: “žvaigždės” ir įtakotukai skelbiasi nusprendę neturėti vaikų, demonstruoja išpuoselėtus šunis ir kitus augintinius. Kita vertus, mirga straipsnių antraštės apie vėlyvą motinystę, kai žinomos moterys pirmojo vaiko susilaukia įkopusios ar perkopusios ketvirtąjį dešimtmetį (“jei gali jos - galiu ir aš?”).

Ar reikėtų keisti šį, deja, jau įsigalėjusį požiūrį? Manau, kad taip. Greta sėkmės istorijų, gydytojai ir ekspertai turėtų paaiškinti, kokie pavojai slypi pastojus vėlesniame amžiuje, kad vien noro susilaukti vaikų gali nepakakti ir dirbtinio apvaisinimo procedūra ne visada išsprendžia problemą.

Be jokios abejonės, vien tik objektyvaus informavimo nepakaks.

Pats laikas atidžiai peržiūrėti ir atnaujinti Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 metų strategijos priemonių planą. Be to, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai mano, kad visi įstatymų projektai turėtų būti vertinami pagal tai, ar jie turės teigiamą įtaką demografijai: Seimo narė Ligita Girskienė užregistravo Seimo statuto pataisas, kokią įtaką priimtas įstatymas turės šeimų gerovei ir gimstamumui šalyje.

Dabar politikai kartais elgiasi prieštaringai. Pavyzdžiui, gimstamumo rodikliams pagerinti siūlo finansuoti vienišų moterų dirbtinį apvaisinimą, tačiau tuo pat metu teikia įstatymo projektus, kuriais siūloma įteisinti nemokamus abortus.

Šeimos gyvenimo kokybės gerinimo, gimstamumo didinimo kryptis turėtų būti svarbus kriterijus, pagal kurį būtų “matuojamos” numatomos politinių sprendimų pasėkmės visuose sektoriuose, ne vien socialiniame. Būtina stiprinti tarpinstitucines sąveikas ir bendradarbiavimą, nes demografijos problemos yra kompleksinės, peržengiančios vieno Seimo komiteto ar vienos ministerijos atsakomybės ribas. Tautos tvarumas turi būti vienoje gretoje su nacionalinio saugumo bei ekonomikos augimo uždaviniais. Nepamirškime to politiniuose sprendimuose ir praktikoje.