Tamsaus kolaboravimo pėdsako neatsvers netgi pačios nuostabiausios eilės: laisvės duobkasiams – jokių viešos pagarbos ženklų

Jeigu visas tas absurdas gyvuotų tiktai kokiame nors grožinės literatūros kūrinyje - tebūnie, perskaitęs tiesiog nusistebėtum žmonių sąmoningumo trūkumu, ir tiek. Deja, mes matome realų paveikslą, kuomet čia, dabar ir itin aktyviai advokataujama budelių talkininkams, be skrupulų kartu su okupantais besidarbavusiais kastuvais per nepriklausomybės laidotuves.

Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, Liudo Giros ir kitų kolaboravimo „žvaigždžių“ vardais pavadintų gatvių Lietuvoje iki šiol yra nepalyginamai daugiau nei tokių laisvės šviesulių kaip legendinių partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago, Jono Žemaičio-Vytauto, Juozo Lukšos-Daumanto, ir tai neabejotinai devalvuoja pačią nepriklausomybės reikšmę.

Savo tėvynę išdavusiųjų gynėjai traukia iš po skvernų nesibaigiančius pluoštus „kozirių“, aimanuodami, kaip baisu būtų iškelti tuos paminklus ir pakeisti gatvių lenteles, kokia tai neva nepagarba menininkų talentui, tačiau nutylėdami esminį dalyką: joks kolaborantas, kad ir kokio talento jis bebūtų, nevertas viešos pagarbos.

O tokių pagarbos ženklų šalyje apstu, jie tiesiog žeidžia ir kelia dvasinį skausmą pirmiausiai tiems, kurių šeimas sovietinė santvarka žudė ir kuo nuožmiausiai luošino.

Juk būtent S. Nėries, P. Cvirkos, L. Giros ir panašių „nekaltų“, „apsigavusių“, „suklaidintų“ puolusios inteligentijos atstovų rankomis Lietuva pasiprašė priimama į Sovietų Sąjungą.

Ir būtent jų parašai uždegė žalią šviesą trėmimams, žudymams, kankinimams, patriotinių organizacijų sunaikinimui, tautiškumo, nacionalinių tradicijų, papročių, istorijos trypimui.

Būtent šie veikėjai kartu su savo sėbrais priėmė Lietuvai lemtingus sprendimus, kurie pasitarnavo jos nubloškimui į siaubo kupiną, pusę amžiaus trukusį laikmetį.

Tai nebuvo vienkartinis „suklydimas“ – šie vinių kalimo į nepriklausomybės karstą komandos nariai aktyviai bendradarbiavo su okupantais ir po to, kai 1941 metų rugpjūtį parvežė iš Maskvos stalininę saulę.

1940 vasarą, vėliausiai – rudenį jie tikrai turėjo pamatyti Lietuvoje vis smarkiau siaučiantį raudonojo sadizmo virusą, kuomet buvo brutaliai susidorojama su priešingai manančiais, uždraudžiama viskas, kas neįtiko sovietinio teroro mašinai.

Tačiau jie nieko nedarė, ne tik stebėdami, kaip naikinami Lietuvos valstybingumo likučiai, bet ir patys uoliai, sąmoningai prisidėdami prie šio proceso.

Todėl nėra jokio talento, kuris „atpirktų“ tamsų kolaborantų indėlį ir kuriuo dangstantis, būtų galima toliau vadinti gatves jų vardais, palikti paminklus ar biustus viešose vietose, išskyrus muziejus su atitinkama istorine informacija.

Taip jie buvo talentingi poetai, rašytojai, paliko ryškų kūrybinį pėdsaką, tačiau uoliai, su didžiuliu užsidegimu tarnavo okupantams. Ir šio fakto su visomis pragariškomis pasekmėmis niekas neištrins.

Kolaborantų užtarėjų būriai graudinasi, kad sekantis žingsnis bus jų kūrybos ištrynimas, tačiau kalbėkime ne emocijų, o faktų kalba: nurodykite bent vieną mokyklą, biblioteką, skaityklą, kurioje atsisakoma S. Nėries ar P. Cvirkos knygų, nesudaromos galimybės visuomenei susipažinti su jų kūriniais?

Nėra tokių faktų, ir jūs tai puikiai žinote. Jų kūryba visiems prieinama. Tad kodėl švaistotės šiais oriniais „koziriais“?

Kaip „koziriai“ metami ir tariamas S. Nėries naivumas, politinių reikalų neišmanymas, tačiau neapgaudinėkime savęs: tapdama sovietinio „Liaudies Seimo“ atstove, vykdama į Maskvą įtvirtinti mirties nuosprendžio Lietuvos nepriklausomybei, kurpdama poemas Stalinui, bolševikams ar rašydama šlykštų laišką „New York Herald Tribune“ redakcijai (jame tremtinius vadindama „profašistiniais elementais“ – taip, vaikai, net kūdikiai, sugrūsti į vagonus menkučiais langeliais, masiškai mirdavę pakeliui į Sibirą, pagal iki šiol vis dar liaupsinamą poetę yra „profašistai“), ji buvo jau seniai subrendusi asmenybė, puikai mačiusi, kas dedasi aplinkui, bet vis tiek neišsusi iš melo ir blogio kelio.

Ir jokie, kad ir patys nuostabiausi eilėraščiai to nenusvers.

Galima kiek nori šnekėti apie poetės „praregėjimus“ ir „atgailas“, tačiau bent kiek realesnių, apčiuopiamesnių, ne kalbų lygio įrodymų nėra. Tad ir šis „koziris“ ne kažin ko vertas.

Kraštutinė „argumentacija“, girdi, tada griaukime visus sovietinių laikų paminklus (ir ne tik juos – gyvenamuosius namus, poliklinikas, muziejus, etc.), pasmerkime visus skulptorius, rašytojus, poetus, kūrusius sovietiniais laikais, taip pat skylėta kaip tarpukario laikų trobelė: kalba vyksta ne apie mažesnio masto bendradarbiavimą su okupantais. Net ne apie vidutinio.

Mes kalbame apie didžiulio masto kolaboravimo faktus, apie tuos, kurių veika darė lemtingą įtaką Lietuvos likimui, kurių sprendimai svariai prisidėjo prie siaubingų tautos, visuomenės išgyvenimų, neregėto masto mirčių fizinių ir dvasinių suluošinimų.

Būtent apie tai vyksta kalba. Ir būtent šiai ‚aukščiausiai“ arba, jei norite, vienai „aukščiausių“ kolaborantų kategorijų priklausė S. Nėris, P. Cvirka, L. Gira bei panašūs į juos okupantų parankiniai.

Nors jie patys netrėmė, nežudė, savo parašais, savo ryškiai matoma politine, visuomenine veika, kūryba, straipsniais prisidėjo prie sovietinio teroro užglaistymų, propagandos sklaidos, kruvinais nusikaltimais, represijomis persunktą santvarką vaizduodami kone gėrio karalyste. Jie padėjo pamatus tolesniam blogio plitimui (fizine prasme parašais atvėrė kelią – žudymams, kankinimams ir persekiojimams, moraline – piliečių sąmonės nuodijimui, kuris tęsėsi dešimtmečius ir po jų mirties).

Įvertinus paliktų pėdsakų visumą, nė kiek neabejotina, kad tokie veikėjai neverti jokių viešos pagarbos ženklų. O tie, kas dezinformuoja apie neva būsimą jų kūrybos uždraudimą, tiesiog užsiima nesąžiningomis spekuliacijomis.

Pabaigoje kolaborantų įamžinimo gynėjams (taip, ne poetų, ne rašytojų, o iš esmės – kolaborantų) norisi pasiūlyti pora paprastų dalykų: pažvelkite į išlikusias tremiamų vaikų nuotraukas gyvuliniuose vagonuose arba nuvykite į vis dar esančias, autentiškas partizanų, jų rėmėjų kankinimų vietas.

Kad ir į Laisvės kovų ekspoziciją Šilavote (Prienų r.), kur yra per 80 metų faktiškai nepasikeitęs rūsys – dieną ir vakarą tamsoje skendinti maždaug 15 kvadratinių metrų ploto patalpa.

Šiame rūsyje partizanai mėnesių mėnesiais buvo marinami badu, kentė smūgius, didžiulį šaltį, gulėjo ant molio grindų, pro kurias po lietaus imdavo gausiai sunktis vanduo.

Rūsyje nebuvo nė vienos lovos, net kėdės. Nebuvo jokios prausyklos ir tualeto, jokio šildymo – nei žiemą, nei vasarą. Gamtinius reikalus žmonės buvo priversti atlikti čia pat, ir niekas netgi išmatų neišnešdavo, šlapimo neišvalydavo.

NKVD monstrai nedavė įkalintiesiems šiltesnių drabužių, ir apskritai jokių pakaitinių rūbų, užtiesalų, antklodžių – suklypusiais batais arba visiškai basi, su tais pačiais savaitėmis ir mėnesiais nekeistais rūbais jie gulėdavo tamsoje ant lietų semiamų grindų, pamiršdami netgi metų laikus. Dubenys su maistu ir vandeniu kankiniams būdavo nuleidžiami iš pirmo aukšto, pro nedidelę angą rūsio lubose.

Jeigu po to jums dar kiltų noras vadinti gatves ar palikti paminklus sovietinio teroro dalgiui žalią šviesą uždegusiems kolaborantams, vadinasi, tolesnės diskusijos būtų visiškai beprasmės.

Ir dar vienas klausimas: jeigu S. Nėris būtų parašiusi poemą apie Hitlerį, ar ji irgi taip uoliai būtų ginama, siekiant išsaugoti lenteles su jos pavardėmis daugybėje miestų ir miestelių gatvių?