I. Budraitė. Kodėl Kaunas neturėjo įsileisti „Fejerijos“

Pirmadienį išplatintas Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkės Ievos Budraitės nuomonės komentaras apie savaitgalį Kaune vykusį fejerverkų festivalį „Fejerija“, po kurio pirotechnikos liekanos sukėlė gaisrą greta esančioje atliekų aikštelėje.

Komentare argumentuojama, kodėl savivaldybė negali slėptis už „privačios teritorijos“ argumento, kai renginys vyko jos pačios biudžetinės įstaigos valdomoje erdvėje, ir kuo tokie renginiai ydingi aplinkos kokybės ir visuomenės sveikatos atžvilgiu.

Komentaras pilna apimtimi pateikiamas žemiau:

„Šeštadienį Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome įvyko masinis pirotechnikos festivalis „Fejerija“. Kauno sprendimą savivaldybės įstaigos valdomoje teritorijoje priimti tokią taršią ir atgyvenusią pramogą vertinu kaip klaidingą ir neatsakingą.

Ne todėl, kad Kaune neturėtų vykti įspūdingų renginių. Masinės pirotechnikos festivalis ydingas iš principo: kelioms minutėms suteikia pramogą tiems, kurie nusipirko bilietą, o jos kainą – triukšmą, oro taršą, stresą gyvūnams, poveikį jautriems žmonėms ir gaisrų riziką – paskirsto visiems aplinkiniams. Žiūrovas gali pasirinkti ateiti. Šuo, greta gyvenanti šeima ar miesto gamta tokio pasirinkimo neturi.

Kai šis poveikis žinomas, o įspūdingam reginiui sukurti turime saugesnių ir mažiau taršių alternatyvų, savivaldybei pavaldžios biudžetinės įstaigos sprendimas suteikti teritoriją tokiam festivaliui nėra neutralus ūkinis sandoris. Tai politinis pasirinkimas, parodantis, ką miesto valdžia savo valdomose erdvėse laiko priimtina.

Po renginio paaiškėjo, kad pirotechnikos liekanos nukrito į greta esančią stambiagabaričių atliekų aikštelę ir sukėlė gaisrą. Šis incidentas labai aiškiai parodo, kad apsimetinėti, jog renginio poveikis sustoja ties sklypo tvora, yra naivu ir neatsakinga.

Prieš ketverius metus mes, žalieji, kartu su gyvūnų gerovės ir kitomis organizacijomis telkėmės prieš „Fejerijos“ organizavimą Vilniaus Vingio parke. Tada taip pat girdėjome, kad žmonėms patinka, renginys teisėtas, o gyvūnai prie miesto triukšmo esą ir taip pripratę. Tad kodėl kažkas turėtų keistis?

Tačiau tai, kas ilgus metus buvo laikoma norma, neprivalo ja likti amžinai. Ilgas visuomenės spaudimas padėjo ją pakeisti – nuo 2023 metų leidimas šiam festivaliui Vilniuje nebeišduodamas. Organizatoriai sprendimą apskundė, o teisiniai ginčai tęsiasi iki šiol. Už daug ką Vilniaus savivaldybę kritikuojame, tačiau už sprendimą nebeįsileisti festivalio ir pasiryžimą šią poziciją ginti teisme ją reikia pagirti.

Vis dėlto Vilniaus politikoje dviprasmybių tebėra.

Pirmosios instancijos teismui išaiškinus, kad atsisakymas išduoti leidimą „Fejerijai“ buvo pagrįstas nepakankamai, Lietuvos žaliųjų partija pateikė peticiją, kuria reikalavome visus miesto parkus ir skverus paskelbti zonomis be pirotechnikos ir taip apginti miesto gamtą nuo triukšmo prievartos.

Vilniaus miesto taryba peticijai pritarė, tačiau jos turinys taip ir nevirto aiškiomis, privalomomis taisyklėmis. Tai ypač matyti per Jessica Shy ir kitų populiarių atlikėjų koncertus, kuriuose pirotechnika tebelaikoma savaime suprantamu scenos efektu. Pasirodo, aplinkosauginiai principai pernelyg dažnai baigiasi ten, kur prasideda komercinio renginio patogumas.

Bet grįžkime prie Kauno. Vilniaus patirtį primenu ne dėl miestų varžybų. Ji svarbi todėl, kad įrodo, jog net ilgai gyvavusi ir populiari tradicija nėra neliečiama. Sužinoję daugiau apie jos poveikį galime persvarstyti, ar ji vis dar atitinka mūsų vertybes ir šiuolaikinio miesto standartą.

Fejerverkų problemą galima paaiškinti labai paprastai: dėl kelių minučių reginio sukeliame ilgiau trunkančią taršą ir stresą tiems, kurie negali pasirinkti, nori ar nenori tai patirti.

Degant pirotechnikai į orą patenka smulkiosios dalelės ir metalų junginiai. Staigus jų koncentracijos padidėjimas gali būti ypač pavojingas kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių ligomis sergantiems žmonėms. Aplinkos tarša neišnyksta kartu su paskutiniu šviesos blyksniu – lieka degimo produktai, pakuočių dalys ir kitos atliekos.

Gyvūnų šeimininkams fejerverkų poveikis taip pat nėra abstrakti problema. Artėjant masiniams pirotechnikos renginiams dalis jų turi iš anksto tartis su veterinarais dėl raminamųjų vaistų, užverti langus, leisti garsesnę muziką, o išsigandusį šunį slėpti vonioje ar kitoje nuo blyksnių ir triukšmo labiau apsaugotoje patalpoje.

Tačiau ir šios priemonės ne visada padeda. Panikos apimti šunys ištrūksta iš pavadėlių, peršoka tvoras ar sprunka pro praviras duris. Po fejerverkų prieglaudos ir dingusių gyvūnų paieškos organizacijos nuolat sulaukia pranešimų apie pabėgusius augintinius. Mums tai – keliolika minučių reginio. Jiems – baimė, nuo kurios neįmanoma tiesiog atsiriboti.

Stiprus triukšmas gali tapti rimtu išbandymu ir vaikams, senjorams, sensorinį jautrumą ar potrauminio streso sutrikimą turintiems žmonėms. Vieni nusiperka bilietą ir pasirenka girdėti bei matyti reginį. Kiti jo garsą, šviesą ir taršą gauna neklausti. Dar daugiau – ne visi gali nuo tokio triukšmo išvažiuoti į sodybą, kurortą ar kitą vietą. Daugeliui visa sprogimų dozė tenka tiesiog savo namuose.

Šeštadienio incidentas prie šio sąrašo pridėjo ir labai apčiuopiamą gaisro pavojų. Atliekų aikštelė, kurioje laikomi baldai, statybinės medžiagos, padangos ir kitos atliekos, yra netoli aerodromo. Todėl kyla visiškai konkretus klausimas: ar rengiant festivalį ši kaimynystė buvo įvertinta ir kokių priemonių imtasi, kad pirotechnikos liekanos nesukeltų gaisro už renginio teritorijos ribų?

Žinoma, fejerverkai nėra didžiausias Kauno aplinkosauginis iššūkis. Tačiau aplinkos politika nėra vien didžiausių problemų sąrašas. Kai žala žinoma, o alternatyvų turime, atsakinga valdžia neprivalo laukti, kol problema taps didžiausia – ar kol rizika virs realiu incidentu.

Kauno miesto savivaldybė atsakomybės kratosi. Ji aiškino leidimo neišdavusi, nes tokio leidimo ir nereikėjo – renginys esą vyko „privačioje teritorijoje“.

Bet kiek dangaus virš sklypo yra privataus? Ar tarša privačiame sklype jau nebe tarša? O pirotechnikos liekanos, kaip dabar žinome, sklypo ribų apskritai nepaiso. Klausimai gal ir retoriniai... Grįžkime prie konkretesnių.

Savivaldybės vartojama „privačios teritorijos“ formuluotė gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad festivalis vyko privačiame verslo objekte, su kuriuo miestas neturi nieko bendra.

Taip nėra.

S. Dariaus ir S. Girėno aerodromą valdanti įstaiga yra Kauno miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga. Jos savininkė yra savivaldybė, savininko teises ir pareigas įgyvendina meras bei taryba, o vienas įstaigos finansavimo šaltinių – miesto biudžeto asignavimai. Aerodromo vadovą skiria meras, įstaigos veiklą prižiūri savivaldybė.

Man gėda dėl miesto valdžios pasirinkimo slėptis už teritorijos teisinio statuso, užuot prisiėmus atsakomybę. Atgyvenusios ir taršios pramogos įsileidimas į miestą nėra vien leidimo išdavimo klausimas. Tai miesto valdymo, politinių prioritetų, visuomenės saugumo ir viešojo turto naudojimo klausimas.

Festivalio organizatoriai džiaugėsi dideliu susidomėjimu, tačiau parduotų bilietų skaičius nėra nei renginio tvarumo, nei jo saugumo įrodymas. Tai taip pat neatsako į klausimą, ar savivaldybės įstaiga turėjo suteikti jam erdvę.

Tai nėra ir priekaištas festivalio lankytojams. Žmonės įsigijo bilietus į teisėtai organizuotą renginį, pristatytą kaip pramoga visai šeimai. Negalime tikėtis, kad kiekvienas bilieto pirkėjas pats išsiaiškins teritorijos valdymo struktūrą, įvertins renginio poveikį aplinkai bei gaisrų riziką ir savo pasirinkimu ištaisys tai, ko nenori spręsti atsakingos institucijos.

Miesto valdžios užduotis nėra vien stebėti paklausą ir ją patenkinti. Jos pareiga – rodyti kryptį ir nustatyti ribas ten, kur vienų žmonių pasirinkimo pasekmės tenka visiems aplinkiniams.

Todėl raginu Kauno merą ir tarybą nustatyti aiškų principą: savivaldybės įstaigų valdomos teritorijos neturi būti nuomojamos masiniams sprogstamosios pirotechnikos renginiams. Kaunas yra pakankamai kūrybingas ir ambicingas miestas, kad galėtų švęsti išradingiau – pasitelkdamas šviesų, projekcijų, lazerių ar tinkamai suplanuotus dronų pasirodymus.

Šiuolaikiškas miestas nėra tas, kurio dangus sprogsta ryškiausiai. Tai miestas, kuris geba kurti įspūdį neperkeldamas jo kainos žmonėms, gyvūnams, aplinkai ir visuomenės saugumui. Tam reikia valdžios, kuri ne slepiasi už formuluočių, o prisiima atsakomybę ir rodo lyderystę.“