G. Paluckui metas trauktis: kuo ilgiau bus tempiama guma, tuo skaudesnės pasekmes pajaus valstybė

Jeigu anksčiau susikompromitavę, į skandalų srutas panirę veikėjai, nesvarbu, kokių bebūtų pažiūrų, kokiai partijai priklausytų ir kokį postą užimtų, turėdavo atsisveikinti su pareigomis (tie, kas desperatiškai laikydavosi įsikibę į savo kėdžių kojas ir atkaltes, būdavo nuo jų nukeliami, nes veikė elementarūs demokratiniai mechanizmai), tai dabar vienas už kitą koktesnius ribų peržengimus lydi įžūlumo dugną, lubas ir ką tik nori pramušanti reakcija: niekur aš nesitrauksiu, turiu tvirtą stogą, ir ką jūs man padarysite?

Savo metu nuo kėdžių nulipo arba buvo nulaipinti G. Vagnorius, A. Šleževičius, R. Paksas, V. Uspaskichas, daugybė kitų jų likimo brolių ir seserų - kuomet nuo pastarųjų sklindanti toksiškumo koncentracija tapdavo nepakeliama, nekildavo net minčių, kad reikia sulaukti, ką ištirs teisėsauga, ar pareigūnai turės pagrindą susitepusiuosius traukti baudžiamojon atsakomybėn.

Politikams, ypatingai užimantiems aukščiausius postus, pirmiausiai galiojo ne BK normos, o elementarūs moraliniai, padorumo, sąžiningumo standartai, be kurių negalėtų egzistuoti ir pati demokratija.

Moralės kriterijai, viešoji nuomonė, kurios buvo paisoma, smogdavo susikompromitavusiems veikėjams visu smarkumu, nesvarbu, suleisdavo jie nagus į savo krėslus ar ilgai nesispyriodavo, suraitydami atsistatydinimo pareiškimus.

Kaip bepasibaigtų G. Palucką aplipusių skandalų virtinė, svarbiausias išvadas galima pasidaryti jau dabar, ir jos pakankamai iškalbingai atskleidžia skaudžią realybę. Tai, kas vyksta, panašu į slogų sapną, iš kurio pats laikas būtų pabusti.

Pirma, Lietuva dar neturėjo premjero, kuris būtų taip giliai įklimpęs į, švelniai tariant, įtartinas, valstybės veikėjui absoliučiai nederančias istorijas, kuris metų metus, apgaubtas pažinčių, naudojimosi padėtimi tvaiko, paliko tiek daug gličių ir atgrasių pėdsakų. Nuosprendis korupcinėje byloje už piktnaudžiavimą – tik vienas žiedas didelėje purvinoje puokštėje.

Purvo prisikaupė tiek, kad išsivalyti jau nebeįmanoma – nepadės jokie vinguriavimai, save vaizduojant auka, kaltinant kritikus „kryptingomis atakomis“, įžūliai atsikertant, esą akmenys, atskrieję į tavo daržą, nėra pagrįsti faktais.

Kokį bent vieną apie jį paskelbtą skandalingą faktą, susijusį su atstumiančio, atgrasaus šleifo lydimoms verslo, paskolų peripetijoms, po nuosprendžio už korupciją daugiau nei dešimtmetį neatlyginta žala Vilniaus savivaldybei ir daugeliu kitų epizodų paneigė G. Paluckas? Kuris faktas buvo nepagrįstas, nepasitvirtino?

Antra, Lietuvoje dar nebuvo prezidento, kuris demonstruotų tokį akivaizdų, politinei valstybės raidai pavojingą šališkumą ir bestuburiškumą – kuomet G. Nausėda desperatiškai mėgina užsimerkti prieš žaibiškai besiplečiančias dėmes ant G. Palucko ir kitų valdančiosios koalicijos atstovų kostiumų, tampa aišku, kad aukščiausias asmuo valstybėje taip pat yra silpnas ir pažeidžiamas, svarbiais momentais nesugebantis priimti ryžtingų sprendimų.

Ir tai anaiptol netelkia visuomenės, nekelia jos pasitikėjimo – priešingai, kiršina žmones, skaldo juos, piktina, vargina, skatina nusivylimą.

Nes iš tikrųjų pikta, kai piliečiams matant juodą paveikslą, jų išrinktas valstybės vadovas kuo rimčiausia mina įtikinėja jog tamsių spalvų ten nėra, gal tik vienas-kitas atspalvis pilkesnis.

Paskutiniu metu G. Nausėdos tone pasigirdo šiek tiek didesnio reiklumo gaidelių, tačiau jos anaiptol neatpučia optimizmo.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/07/24/politika/prezidentas-dave-dvi-savaites-g-paluckui-apsispresti-kaip-elgtis/

Prezidento reagavimas į drumzlių kupinus G. Palucko ir jo artimos aplinkos vandenis – gerokai pavėluotas, ir toli gražu ne toks, koks turėtų būti, esant susiklosčiusiai situacijai. Susidaro aiškus įspūdis, kad kažkas reiklesnio išstenama tiktai spaudžiant būtinybei, kai tylėti jau niekaip nebegalima. Rožiniai Jo Ekscelencijos akiniai keturgubais stiklais kelia vis didesnį visuomenės pasidygėjimą.

G. Nausėdos elgesys, demonstruojant nepateisinamai atlaidų požiūrį, ne tik degina jo paties autoritetą, bet ir sukelia įtarimų, kad tokios pozicijos šaknys slypi kur kas giliau nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio.

Sunku įsivaizduoti, kad valstybės vadovas be svaresnės priežasties taip trypčiotų vietoje susikompromitavusio premjero atžvilgiu, rizikuodamas savo vardu ir garbe, tad labiau tikėtina, jog egzistuoja visuomenei ir žiniasklaidai kol kas nematomi, bet pakankamai tamprūs saitai, jungiantys prezidentūrą su G. Palucku ir apskritai Socialdemokratų partijos viršūnėmis.

Tos gijos gali būti būti plačiai įsikerojusios ir apimti ne vieną sferą (politinius tikslus ir sandorius, verslo interesus, etc.) - atitinkami klausimai kyla visiškai natūraliai, nes G. Nausėdos delsimas ištarti griežtesnius žodžius ir žengti ryžtingesnius žingsnius, tiesiog prieštarauja logikai.

Jeigu G. Nausėda nesugeba susitvarkyti su purve skęstančiu premjeru, suvaldyti padėties, ryžtingai sprendžiant iš esmės vieno žmogaus sukeltas problemas valstybėje, kaip tuomet jis elgtųsi, kuomet reikėtų gesinti nepalyginamai didesnius gaisrus – pavyzdžiui, realios Rusijos invazijos atveju? Toliau trypčiotų, slėpdamasis už parlamento, teisėsaugos institucijų fasadų, kaip G. Palucko atveju?

Trečia, mėgindamos aklai ginti susitepusį Vyriausybės vadovą, socialdemokratų viršūnėlės ir kiti koalicijos atstovai pasiekė dar neregėto nesiskaitymo su piliečiais aukštumas – gramdydami purvą nuo G. Palucko rūbo, jūs jį drūčiai užsidrebiate ant savęs, devalvuodami savo vardą, savigarbą iki tokių pačių žemumų, kaip ir jūsų ginamasis.

Bet koks ilgesnis gumos tempimas, delsiant atleisti G. Palucką, demokratijai daro didžiulę žalą - vertinant paveikslo visumą, toks asmuo vadovauti Vyriausybei jokiu būdu nebegali.

Korupcijos šleifas, skandalai, susiję su verslu, paskolomis, nekilnojamuoju turtu, skaidrumo stoka, atkaklus nenoras atsakyti į svarbius klausimus, visa ta nuolatinį „kvailelio įjungimą“ primenanti elgsena („nežinojau“, „neprisimenu“, „buvau pamiršęs“, man pačiam buvo siurprizas“, etc.) niekaip nesiderina su vienų svarbiausių pareigų ėjimu valstybėje.

Pridėjus dar Rusijai ir jos sąjungininkei Baltarusijai naudingo kurso skleidimą, kuris iš G. Palucko liejosi nuolatos (absoliučiai nepagrįsti pasisakymai prieš Ukrainos apginklavimą ir išlaidų Lietuvos gynybai didinimą, trimitavimai apie sankcijų Rusijai netikslingumą, visuomenės klaidinimai, esą Baltarusijoje statoma Astravo atominė yra saugi, įtikinėjimai, kaip gerai būtų pirkti baltarusišką elektrą ir t. t.), matome visiškai nepriimtiną, Lietuvai pavojingą, jos interesų visiškai neatitinkantį vaizdą.

G. Palucko ir G. Nausėdos aiškinimai, esą reikia palaukti teisėsaugos institucijų išvadų, dvelkia primityviais bandymais primesti visuomenei ne itin sąžiningo žaidimo taisykles, kuomet siekiama nusikratyti moralinės atsakomybės, nustumiant į šoną padorumo, sąžiningumo, pareigingumo kriterijus. O juk būtent šių kriterijų nesilaikymo turėtų visiškai pakakti, atstatydinant susikompromitavusius veikėjus.

Yra daugybė atvejų, kuomet politikai nebegali eiti pareigų ne todėl, kad pažeidė Baudžiamąjį kodeksą, o būtent dėl moralinio, etinio, tarnybinio susitepimo atvejų, dėl savo pažeidžiamumo ir kitų dalykų, nebūtinai susijusių su BK normomis – A. Šleževičius, G. Vagnorius, R. Paksas, M. Navickienė (pavyzdžių dar būtų galima pateikti ne vieną tuziną) neteko postų, nors nebuvo nuteisti už tyčinius nusikaltimus, o daugelis jų netgi nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Prezidentūra, Vyriausybė, Seimas, taigi, visa nūdienos centrinė valdžia mėgina ištrinti moralinės atsakomybės, vertybinių reikalavimų sąvoką, paverčiant juos nuvalkiotais, absoliučiai nereikšmingais, nevertais dėmesio dalykais.

Toks požiūris vis smarkiau kerta per demokratijos, o tuo pačiu – ir per valstybingumo pamatus.

Apskritai, objektyvaus teisėsaugos ištyrimo G. Palucko ir jo aplinkos žmonių atžvilgiu tikėtis būtų sunku, nes Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, pagaliau ir pačios Generalinės prokuratūros vadovus skiria ir atleidžia Vyriausybė arba prezidentas Seimo pritarimu.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2025/07/24/politika/f-jansonas-pasitikejimo-limitas-premjeru-praktiskai-yra-issemtas/

Vyriausybės vadovui nepalankūs tyrimo rezultatai gali negailestingai atsiliepti šių institucijų vadovybės karjerai, nes tiek G. Paluckas, tiek jį užtarianti Seimo dauguma, tiek prezidentūra turi visus svertus, kad premjerui neparankias išvadas pateikusių tarnybų atstovai patys būtų „patraukti“ už tokį nepaklusnumą.

Nerimo signalus – pavyzdžiui, žurnalistų „politinio neutralumo“ auditui nepritarusio LRT tarybos pirmininko Eugenijaus Valatkos pasitraukimą (jis įvyko „savo noru“, bet tai – tik oficiali versija, nes iškalbingi sutapimai kelia visai kitokias mintis), teko matyti ir anksčiau.

Tad vienintelis kelias, kuris nuslopintų pavojų demokratiniams procesams ir atgaivintų visuomenės tikėjimą, kad jos balsas prieš politikų savivalę nėra šauksmas tyruose – G. Palucko atsistatydinimas.

Kuo ilgiau bus delsiama priimti sprendimus, tuo skaudesnes pasekmes pajaus visa valstybė, tampanti saujelės įtakingus postus užimančių politikierių įkaite.