1945 metų gegužės 9-oji: data, simbolizuojanti naują kraujo ir kančių erą Lietuvoje

Gegužės 8-ąją pažymima visos antinacinės koalicijos pergalė, neišskiriant sovietų – niekas neneigia SSRS indėlio, tačiau labai abejotina, kad be didžiųjų Vakarų šalių rankos, nenutrūkstamų karinės pagalbos srautų iš JAV ir kitų valstybių, Sovietų Sąjunga būtų laimėjusi karą prieš Vokietiją.

Tuo tarpu tie, kurie švenčia gegužės 9-ąją, demonstruoja išskirtinį dėmesį ir pagarbą dėmesį būtent sovietinei kariuomenei: gėlės, pompastiškos kalbos, pjautuvai ir kūjai, „koloradkės“ akivaizdžiai parodo, kam lankstomasi ir kas yra keliamas ant pjedestalo.

Stebint, kaip minios su raudonais gvazdikais ir uždrausta sovietine simbolika plūsta į Vilniuje ar Klaipėdoje (taip būna kaskart, ir šie metai greičiausiai taip pat netaps išimtimi) esančias sovietinių kareivių kapines, apima keistas jausmas, tarytum prieš akis atsivertų kreivų veidrodžių menės.

Sovietų armija svariai prisidėjo prie nacizmo sutriuškinimo, tačiau visas su ja susijęs pozityvumas tuo ir baigiasi.

Vienus žmogžudžius ir išgamas pakeitė kiti, ne mažiau nuožmūs, žiaurūs ir barbariški, tad rodyti jiems pagarbą, ir dar – išskirtinę, tikrai nėra pagrindo.

„Išvaduotojų“ kariuomenė tapo svarbiausiu pragariškos, ištisus 50 metų Lietuvą naikinusios, kankinusios ir alinusios santvarkos ramsčiu, pati smarkiai prisidėjo prie teroro, tad apie jokį jos pagerbimą neturėtų vykti net kalbos, nė menkiausios užuominos.

Dar nesibaigus karui „išlaisvintojai“ pasinėrė į brutalumą, žudydami taikius Lietuvos ir kitų šalių gyventojus, masiškai prievartaudami moteris, mergaites, prie stalų prikaldami nukankintus vaikus, plėšikaudami, siaubingai terorizuodami „išvaduotas“ valstybes (užmeskite, garbintojai, bent akies kraštelį į Klaipėdos krašto istoriją, kas ten dėjosi nuo 1944-ųjų rudens) – kaip galima garbinti tokios armijos atstovus?

Sunku suvokti, kaip galima gerbti tą, kuris, prisidėjęs prie žiauraus okupanto išvarymo, pats metasi į masines žudynes, kankinimus, „išlaisvintas“ žemes užtvindydamas naujomis kraujo upėmis.

Ar dedant gėles bent akimirkai neprasiveržia šios kariuomenės milijoninių aukų klyksmai, kančios ir dejonės, nešmėkšteli suluošinti jų likimai? Nesuvirpa rankos?

Nėra už ką gerbti tokių kareivių ir tokios kariuomenės. Nėra už ką jiems dėkoti.

„Ačiū“ jums, vanios ir vovos, už išprievartautas motinas, dukras ir seses, už nukankintus partizanus ir jų rėmėjus, už dešimčių tūkstančių tėvynainių trėmimą gyvuliniuose vagonuose ir už vaikų, netgi kūdikių mirtį juose, už nualintą ūkį, sudegintas sodybas, išžagintą sąmonę, už pusę amžiaus trukusius laisvės daigų trypimus, grūdant į kalėjimus už kiekvieną tautiškumo, patriotiškumo proveržį. Šias dovanų puokštes Lietuva gavo, jums atėjus 1944-ųjų vasarą.

Raudonoji armija atnešė į Lietuvą NKVD/KGB/MGB siautėjimą, totalų visuomenės persekiojimą, prie kurio savo leteną svariai pridėjo tos pačios SSRS karinės pajėgos.

Pokariu daugybė prieš nacizmą kariavusių vanių „persikvalifikavo“, kalendami automatais ir kulkosvaidžiais į laisvės kovotojus, saugodami traukinius su tremiamaisiais, rūsiuose varydami partizanams į panages adatas, dar gyviems degindami akis, laikydami paromis vandens statinėse, o tyčiodamiesi iš jau negyvų aukų, kišo į joms burnas vamzdžius, žolių kuokštus, numesdami kūnus miestų ir miestelių aikštėse.

„Ačiū“ už terorą – nuo 1940-ųjų birželio iki 1991-ųjų rugpjūčio, už Sausio 13-ąją, už tanko vikšro pervažiuotą Loretą Asanavičiūtę, už kulkų pakirstus jos tragiško likimo brolius, už smūgius per galvas automatų buožėmis Laisvės gynėjams prie televizijos bokšto, už kontūzijas, nenorėjusių tarnauti jūsų okupacinėje kariuomenė Lietuvos jaunuolių persekiojimą.

Jeigu po nacistų sutriuškinimo vanios būtų palikę ramybėje Lietuvą ir kitas „išlaisvintas“ šalis, leidę joms laisvai gyventi, grįžę į savo žemes, atsiprašę už 1940-41 metų terorą ir jo daugiau niekada nebekartoję, būtų susiklostę visai kitokie santykiai.

Tačiau jie, persunkti šovinizmo dvasios, atstovavo pačią agresyviausią pokario armiją pasaulyje – be Baltijos šalių, šiems kruvinojo sovietinio režimo įrankiams turi už ką padėkoti vengrai, paplūdę krauju 1956-aisiais, specialiai „dėkoja“ čekai, slovakai ir lenkai, „ačiū“ taria rumunai ir suomiai už atplėštas žemes, prie dėkingųjų eilės prisijungia kartvelai, ukrainiečiai, Afganistanas, Moldova, Sirija, Libija ir visi kiti, svaigdami iš malonumo nuo kerzinių SSRS/Rusijos kareivių batų.

Ypač keista ir neramu garbintojų minias gegužės 9-ąją matyti pastaruosius kelerius metus, karo Ukrainoje fone, kuomet visas tas iš SSSR į Rusiją transformavęsis žiaurumas, noras užkariauti, pavergti, sunaikinti mažesnes tautas, tęsti ekspansijas, sukunkuliavo iš naujo, pačiomis baisiausiomis formomis.

Tie, kas tomis dienomis ateina prie paminklų sovietų kareiviams, bent jau dauguma jų, iki šiol trykšta revanšizmu ir nostalgija sovietinės okupacijos laikotarpiui – tai liudija jų su pasimėgavimu demonstruoti pjautuvai ir kūjai, raudonos penkiakampės žvaigždės, kita uždrausta, tačiau viešumoje iki šiol įžūliai demonstruojama simbolika.

Jie dega noru „viską pakartoti“, ir tam yra vienintelis veiksmingas priešnuodis: Lietuvos ir viso pažangaus pasaulio ryžtas tam užkirsti kelią turi būti stipresnis.