Patogumas asmenims su negalia – ar Kaunas dar turi kur pasitempti?

Bent teoriškai, tiek Kaunas, tiek kiti didieji miestai, kasmet tampa vis labiau prieinami asmenims su negalia. Pagrindinėse miesto gatvėse įrengti pažeminti borteliai, dalis perėjų turi garsinius signalus.

Rugsėjo 23 d. vykusio savivaldybės Kontrolės komiteto posėdžio metu Transporto ir eismo organizavimo skyriaus vedėjas Martynas Matusevičius netgi žadėjo, jog šiemet šie garsiniai signalai bus įrengti visose pagrindinėse sankryžose. Tiesa, kiti komiteto nariai atkreipė dėmesį, jog kai kur įrengti signalai tiesiog neveikia, tačiau šią problemą žadama spręsti.

Pastaraisiais metais didėjo ir viešojo transporto prieinamumas – dauguma šiandien Kauno mieste kursuojančių autobusų yra žemagrindžiai, turi specialias vietas vežimėliams.

Savivaldybė teikia ir atskiras paslaugas asmenims su negalia – pavyzdžiui, asmenys su negalia, kurie dėl savo negalios negali savarankiškai atlikti tam tikrų veiklų, kurių reikia kasdieniam gyvenimui ir savo socialiniam bei asmeniniam gyvenimui, gali pasinaudoti asmeninio asistento paslauga.

Taip pat Kaune veikia viešoji įstaiga „Socialinis taksi“ – ši įstaiga teikia pavėžėjimo ir asistavimo paslaugas žmonėms su negalia bei ribotu judėjimu. Tai reiškia, jog įstaiga ne veža asmenis automobiliu, bet ir teikia kitokią pagalbą – palydi, padeda įsėst, nunešti daiktus ir t.t.

Visgi Lietuvos paraplegikų asociacijos (LPA) teisininkas Egidijus Grigonis portalui „Kas vyksta Kaune“ teigė, jog nepaisant savivaldybės pastangų, projektuojant naujus pastatus, rekonstruojant senus, ar planuojant kitą infrastruktūrą, dažnai pasigendama sisteminio požiūrio.

Architektai neretai suprojektuoja žmonėms su negalia prieinamą pastatą, tačiau nepasirūpina tinkamu priėjimu iki jo, arba atvirkščiai.

„Dažna situacija yra tokia, kad pats pastatas yra prieinamas, bet takai iki jo nėra prieinami. Ar tai iš automobilių stovėjimo aikštelės, ar iš viešojo transporto stotelės, užkerta kelius iki to pastato. Tada to pastato prieinamumas kaip ir nebetenka prasmės. Arba atvirkščiai – pastatas gali būti neprieinamas, tuomet iki jo vedantys praeinami takai nebetenka prasmės

Atrodo, kai atskirai žiūri, viskas kaip ir gerai, toje aikštelėje gal net yra tinkamai sužymėtos atskiros parkavimo vietos, kelio ženklai su išlipimo zonomis, bet jeigu nėra prieinamumo iš tos aikštelės, išvažiavimo bordiūrų, nuožulnos, takai, tinkama danga, iš esmės tos vietos nieko nesprendžia, tai yra atskiras, niekam nereikalingas elementas“, – pastebi E. Grigonis.

Statiniams keliamus prieinamumo asmenims su negalia reikalavimus Lietuvoje reglamentuoja ir Statybos techninis reglamentas (STR).

STR 2.03.01:2019 reglamentas „Statinių prieinamumas“ numato prieigos užtikrinimą, įėjimų ir išėjimų pritaikymą, vidinės aplinkos išdėstymą ir kitus veiksnius.

Anot E. Grigonio, esamas STR pakankamai neblogai užtikrina asmenų su negalia poreikius, mat 2020 m. įsigaliojo naujos STR pataisos, kurios buvo priartintos tarptautiniams standartams.

Be to, 2020 m. Europos komisijos (EK) užsakymu buvo parengtas Europos standartas dėl pastatų prieinamumo žmonėms su negalia, kuris apibrėžia technines specifikacijas, siekiant užtikrinti, kad pastatai būtų prieinami ir naudojami visiems, įskaitant asmenis su negalia. Tiesa, šis dokumentas nėra privalomas, o labiau veikia kaip orientyras projektuotojams.

Pasak pašnekovo, kartais įgyvendinant projektus siekiama atsižvelgti į žmogų su negalia poreikius, tačiau neįvertinama, kaip vieni ar kiti sprendimai veiks praktikoje. Pavyzdžiui, įrengiami pažeminti borteliai, tačiau jei jie pažeminami nepakankamai – iš jų nebus jokios naudos.

„Net jeigu suprojektuojamas nuleistas bortelis, bet jis nuleidžiamas nepakankamai, pavyzdžiui 4-5 centimetrus, tas atseit pritaikymas tampa netinkamu.

Tas pats kalbant apie pastatus. Labai dažna klaida ar brokas – priešais duris nėra manevravimo aikštelės. Tarsi laiptų nėra, padaryta nuožulna, bet nėra kaip atidaryti tų durų. Jeigu daro pakankamai nemažą slenkstį, tai iš principo tas pastatas nėra prieinamas. Tai tik keli pavyzdžiai, jų būtų galima vardyti be galo daug“, – paaiškina pašnekovas.

Kai kada projektuotojai pamiršta, jog ir nedidelės detalės gali sukelti rimtų nepatogumų. Pavyzdžiui, E. Grigonis pastebi, jog Kaune veikiančio prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ tualetai nėra itin prieinami asmenims su negalia. Mat sumontuotos „burbulo“ formos rankenos, kurios yra nepatogios asmenims, kurių rankų veikla yra sutrikusi. Panaši problema pastebima ir Vilniuje veikiančiame MO muziejuje.

Beje, anksčiau minėtame STR 2.03.01:2019 reglamente numatomi kriterijai, kuriuos turi atitikti tualetuose montuojamos durų rankenos.

Taip pat esama ir atvejų, kai objektas pritaikomas asmenims su negalia, tačiau pastatą eksploatuojant, vėliau prieinamumas sumažinamas. Gana dažnas pavyzdys – asmenims su negalia skirtų automobilio parkavimo vietų panaikinimas, nors tai draudžia STR reglamentas.

Tokių atvejų pasitaiko gana dažnai – LPA teisininkas E. Grigonis pasakoja, jog jau teko rašyti skundą Vilniaus miesto savivaldybei, man pandemijos metu, buvo nuspręsta panaikinti ne vieną stovėjimo vietą, skirtą asmenims su negalia. Vietoj to, buvo įrengtos kelios vietos maistą išvežiojantiems kurjeriams, kurių ypač padaugėjo per pandemiją.

„Savivaldybė galiausiai įrengė tų vietų (asmenims su negalia, aut.), bet įrengė pakankamai toli nuo įėjimo. Gali tekti prie to sugrįžti, jei bus sulaukta žmonių nusiskundimų“, – prisimena E. Grigonis.

Tačiau viešosios įstaigos, tokios kaip poliklinikos, ligoninės, bibliotekos, švietimo įstaigos ir savivaldybės administracijos pastatai, kasmet tampa vis labiau prieinamos.

Pasak E. Grigonio, Laisvės alėjoje esančio V. Kudirkos bibliotekoje po rekonstrukcijos buvo įrengtas keltuvas, specialiai pritaikytas tualetas, o durys – pakankamo pločio.

„Kažkokios pagalbos gali reikėti, bet visgi įvertinus, kad tai yra senas pastatas, buvo padaryta pakankamai daug, didinant jo prieinamumą“, – teigia pašnekovas.

Po rekonstrukcijos prieinama asmenims su negalia tapo ir Ąžuolyno biblioteka.

Visgi bendravimas su savivaldybėmis ne visada yra labai sklandus – savivaldybių suinteresuotumas būna labai skirtingas, priklausomai nuo konkretaus atvejo. Pavyzdžiui, šiuo metu asmenų su negalia teisių organizacijos daug bendrauja su Vilniaus miesto savivaldybe, mat gyventojai pastebėjo gausybę trūkumų Tauro kalno rekonstrukcijos projekte.

„Kiek žinau, buvo susitikimai su meru, su vystymo kompanija, kuri prižiūri visus tuos darbus. Pasižymėjo, ką reikia taisyti, pasiryžę atlikti taisymo darbus“, – sako E. Grigonis.

Pašnekovas prisimena, jog 2015 m. Kaune buvo itin daug ginčų dėl tuomet vykdytos Laisvės alėjos rekonstrukcijos. Tuomet architektas Šarūnas Kiaunė tvirtino, jog įvažos į pastatus nėra Laisvės alėjos rekonstrukcijos projekto dalis, o priėjimus neįgaliesiems turės įrengti patys verslininkai ar gyventojai.

Įvairių asmenis su negalia vienijančių organizacijų atstovai nuogąstavo, jog ne visi Laisvės alėjoje veikiantys verslininkai yra pasiryžę savo lėšomis įrengti judėjimo negalią turintiems žmonėms pritaikytas įvažas.

„Nebuvo rasta jokio sprendimo, nebuvo girdėta visiškai“, – prisimena E. Grigonis.

Kiek kitaip buvo rekonstruojant Kauno senamiestyje esančią Vilniaus gatvę. Tuomet Kauno savivaldybė susilaukė gausybę kritikos iš Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kai kurių visuomenininkų, mat savivaldybė siekė apipjaustyti senus akmenis, kad sukurtų lygesnį paviršių, palengvinantį judėjimą, o KPD norėjo išsaugoti autentiškus akmenis, nes jie buvo laikomi svarbiais kultūrinio paveldo elementais.

Galiausiai buvo rastas kompromisas, panaudoti apdirbti akmenys. E. Grigonis teigia, jog šiuo atveju tiesiog sutapo rangovo ir asmenų su negalia interesai, nors paveldosaugininkai prieštaravo savivaldybės sprendimams.

„Jei kalbėtume apie Vilniaus gatvę, čia matyt sutapo interesai, nes pati savivaldybė buvo suinteresuota tokiu rekonstrukcijos projektu. Taip, dabar Vilniaus gatvė yra daug prieinamesnė, nei buvo anksčiau ir daug geriau, nei reikalavo dalis architektų bendruomenės, paliekant tuos paveldinius akmenis.

Turbūt kai pjaustė akmenis, rangovams taip buvo patogiau, bet tuo atveju rangovo ir mūsų interesai sutapo“, – teigia LPA teisininkas.

https://kaunas.kasvyksta.lt/2021/11/19/miestas/kritikos-balsai-netyla-islaikyti-vilniaus-gatves-grindini-kaunui-yra-garbes-reikalas-video/

Kauno savivaldybėje veikia ir Asmens su negalia gerovės taryba, tačiau ši taryba praėjusiais metais posėdžiavo vos vieną kartą. Šį faktą suformuluotose išvadose pabrėžė ir Savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba, atlikusi Savivaldybės 2024 m. metinių ataskaitų rinkinio, biudžeto ir turto naudojimo vertinimą.

Nemažai bėdų asmenims su negalia vis dar kelia gyvenamieji namai. Dauguma Kauno daugiabučių buvo pastatyti sovietmečiu, o jų rekonstravimas – brangus malonumas, kurio daugiabučių savininkai dažniausiai nesiima dėl pakankamai suprantamų priežasčių. Rekonstrukcijų kaina yra didelė, o kartais panašios rekonstrukcijos gali būti reikalingos kad ir vienam daugiabučio gyventojui.

LPA teisininkas E. Grigonis pasakoja, jog kai kuriose kitose valstybėse, pavyzdžiui Vokietijoje, būta valstybinių programų, pagal kurias seni pastatai buvo modernizuojami, juose įrengiami liftai, perdaromi konstrukciniai elementai. Visgi kiek panašios programos pasiteisintų Lietuvoje – atviras klausimas.

Tiesa, Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra (ANTA) yra numačiusi tvarką, pagal kurią būstas asmenims su negalia būti minimaliai pertvarkomas ar remontuojamas, siekiant padaryti gyvenamąsias patalpas patogesnėmis.

Pasak E. Grigonio, jei asmuo įgyja negalią dėl traumos ar ligos ir gyvena viršutiniuose daugiabučio aukštuose, dažnai pastato nebūna įmanoma pritaikyti, tenka ieškoti kito būsto.

Tokiu atveju ANTA taip pat gali padėti – parduodant asmens poreikiams nepritaikytą būstą, agentūra perkant visiškai arba iš dalies pritaikytą būstą, gali skirti būsto pritaikymo išlaidų kompensaciją.

Be to, nors daugelis daugiabučių tikrai nėra pilnai pritaikyti asmenims su negalia, statytojai gali imtis nebrangių ir nesudėtingų sprendimų, palengvinančių gyvenimą asmenims su negalia.

„Daugiabučiai išlieka problema. Aišku, kai yra rekonstruojamos laiptinės, prie laiptų bent jau turėklai gali būti sudedami. Prieinamumas yra įvairių rūšių, judėjimo negalia irgi yra įvairi – nebūtinai bus pritaikyta asmenims su vežimėliu, bet senyvo amžiaus žmonėms tikrai galima sudėti turėklus, tai nėra sudėtinga ar brangu“, – pastebi E. Grigonis.

Atskira E. Grigonio minima problema – statinių priežiūra, už kurią atsakingos skirtingos institucijos. Už prieinamumo asmenims su negalia įgyvendinimą iki statybų proceso pabaigos atsakinga Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija (VTPSI).

Visgi VTPSI apima ir daugybę kitų veiklos sričių, tad patikrinti, ar kiekvienas projektuojamas pastatas atitinka STR 2.03.01:2019 reglamento reikalavimus, tiesiog nėra galimybių.

Po objekto pridavimo, statinių naudojimo priežiūra jau yra savivaldybės kompetencija. Tad jei priduotas asmenims su negalia pritaikytas objektas ir jame išardoma rampa, susiaurinamos durys, ar panaikinamos žmonėms su negalia skirtos parkavimo vietos, už tai jau atsakinga savivaldybės administracija. Praktikoje toks pasiskirstymas veikia gana sudėtingai.

„Jei priduodamas nepritaikytas pastatas, savivaldybė neturi įgaliojimų reikalauti kažką perdaryti. Tai jau yra statybų inspekcijos įgaliojimas perdaryti. Sistema sudėtingai veikia, nes kontrolės mechanizmai yra išskaidyti“, – tikina LPA teisininkas.