Teisininkė atsako: ar įmanoma atsiimti anūkei perleistą namą, jei ši nustojo rūpintis?

„Kas vyksta Kaune“ skaitytoja kreipėsi į redakciją, norėdama išsiaiškinti, ar gali susigrąžinti artimiesiems pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį perleistą nekilnojamąjį turtą, jeigu šie ja tinkamai nebesirūpina.

„Prieš keletą metų savo namą perleidau anūkei pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Susitarėme, kad ji manimi rūpinsis, padės buityje, nupirks maisto, vaistų, prireikus nuveš pas gydytojus ir suteiks kitą reikalingą pagalbą. Pirmus metus pagalbos sulaukdavau daugiau, tačiau vėliau pradėjo lankytis vis rečiau. Anūkė sako, kad jeigu man kažko reikia, turiu pati paskambinti ir paprašyti, aiškina, kad man pagalbos beveik nereikia, nes dar esu savarankiška. Ar galiu nutraukti tokią sutartį ir susigrąžinti namą? Kaip įrodyti, kad manimi tinkamai nesirūpino, jeigu negaliu įrodyti kiekvienos dienos, kada neatvažiavo ar nepadėjo?“ – klausimą redakcijai pateikė skaitytoja.

Į klausimą atsako advokatų kontoros „ADVOCATERA“ advokatė Raimonda Lazauskienė.

Susipažinus su skaitytojos situacija pirmiausia pažymėtina, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nėra paprastas nekilnojamojo turto padovanojimas artimam žmogui. Tokia sutartimi viena šalis (rentos gavėjas) perduoda jai priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitą nekilnojamąjį turtą kito asmens nuosavybėn, o šis mainais įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją iki jo gyvos galvos.

Civilinis kodeksas numato, kad išlaikymas gali apimti aprūpinimą gyvenamąja patalpa, maitinimu, drabužiais, kitais būtinais dalykais, o kai to reikia dėl asmens sveikatos būklės – ir jo priežiūrą. Konkrečios rentos mokėtojo pareigos gali būti detaliau nustatytos pačioje sutartyje, todėl kilus ginčui pirmiausia turi būti vertinamas jos turinys ir tai, kokius konkrečius įsipareigojimus rentos mokėtojas buvo prisiėmęs.

Svarbu tai, kad tokios sutarties vykdymas pagal savo prigimtį yra tęstinis. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis sudaroma ne tam, kad pagalba būtų suteikiama tik retkarčiais ar tada, kai rentos gavėjas pats primygtinai jos paprašo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal tokią sutartį prisiimti įsipareigojimai yra kasdienio pobūdžio ir turi būti vykdomi nuolat bei tęstinai, o ne epizodiškai ar kartkartėmis.

Tai reiškia ir tai, kad rentos mokėtojas neturėtų laukti, kol vyresnio amžiaus žmogus pats paskambins, paprašys nupirkti maisto, vaistų, pasirūpinti buitimi ar nuvežti pas gydytoją. Pareiga vykdyti sutartį kyla pačiam rentos mokėtojui, todėl būtent jis turi rodyti iniciatyvą ir rūpintis, kad sutartyje nustatytas išlaikymas būtų realiai teikiamas.

Vien aplinkybė, kad rentos gavėjas dar yra pakankamai savarankiškas, gauna pensiją, turi santaupų ar tam tikrus kasdienius poreikius gali patenkinti pats, taip pat savaime neatleidžia rentos mokėtojo nuo sutartinių pareigų. Nekilnojamasis turtas rentos mokėtojui buvo perduotas būtent mainais už įsipareigojimą teikti išlaikymą iki gyvos galvos, todėl sutarties vykdymas negali priklausyti vien nuo to, ar konkrečiu metu rentos gavėjas finansiškai ar fiziškai pajėgia pasirūpinti savimi.

Skaitytojos aprašytoje situacijoje reikšmingas ir klausimas, kas turėtų įrodyti, ar sutartis buvo tinkamai vykdoma. Asmeniui, kuris teigia pagalbos negavęs, praktiškai būtų itin sudėtinga dokumentais pagrįsti kiekvieną dieną, kai jo niekas neaplankė, neatvežė maisto ar nesuteikė kitokios sutartos pagalbos. Būtent dėl to kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad iš rentos gavėjo negalima reikalauti įrodyti neigiamo fakto – kad išlaikymas jam nebuvo teikiamas. Priešingu atveju būtų nustatoma pareiga įrodyti aplinkybes, kurių įrodymas dėl jų pobūdžio gali būti praktiškai neįmanomas.

Jeigu rentos gavėjas teisme teigia, kad kita šalis nevykdė sutarties, rentos mokėtojas, atsikirsdamas į tokį reikalavimą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius tinkamą savo pareigų vykdymą. Jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, Civilinis kodeksas suteikia rentos gavėjui teisę reikalauti grąžinti pagal tokią sutartį perduotą nekilnojamąjį turtą arba išmokėti jo išperkamąją kainą įstatyme nustatytomis sąlygomis.