Lietuvos institucijos ieško efektyvios patyčių prevencijos sistemos – pasiūlymus teikia ir patys moksleiviai

Prof. dr. Kastytis Šmigelskas ne kartą viešai pristatė HBSC ( , žadėjo jį nužudyti ir kitaip nuskriausti. Prie namų durų rasdavome įvairių daiktų, ketinta duris apmėtyti kiaušiniais, bet tuomet paauglius sustabdėme“, – prisimena Zenonas B.

angl. Health Behaviour in School-aged Children) tyrimą, kurio duomenys parodė, kad vidutiniškai 14 proc. 11-15 metų mokinių patys tyčiojasi iš kitų, o 27 proc. bent 2-3 kartus per mėnesį patiria patyčias tiek realiame gyvenime, tiek virtualioje erdvėje. Lyginant su kitomis šalimis, dalyvavusiomis HBSC tyrime, Lietuvoje patyčias patiriančių paauglių dalis yra didžiausia visoje Europoje.

Profesoriui nerimą kelia tai, kad jaunesnių klasių moksleivių – ypač penktokų ir septintokų, grupėse pastebimos patyčių atvejų augimo tendencijos.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra pateikusi duomenis, bylojančius, jog per metus ji gauna apie 55 tūkstančius pranešimų dėl galimai pažeidžiamų vaiko teisių.

„Apgailestaujame, bet Tarnyba neturi galimybės pateikti duomenų apie tai, kokią dalį visų gautų pranešimų sudaro pranešimai apie patyčias ugdymo įstaigose ir su kokiomis konkrečiomis ugdymo įstaigomis tie pranešimai yra susiję, kadangi tokie statistiniai duomenys Tarnyboje nėra renkami“, – rašoma vienam iš tėvų, kurio vaikas mokykloje patyrė patyčias, atsiųstame rašte.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga tikslinių statistinių duomenų apie patyčias taip pat nerenka. Tačiau 2024 m. dėl psichologinio, taip pat ir patyčių, smurto švietimo įstaigose buvo atlikta 12 tyrimų, 2023 m. – 5, 2022 m. - 3.

Savo istorija, kai nuo patyčių skaudžiai nukentėjo jo sūnus, sutiko pasidalinti kaunietis Zenonas B. (pavardė redakcijai žinoma – aut. past.). Vyriškis, spręsdamas situaciją, sakė išmėginęs įvairiausius būdus – nuo kreipimosi į mokyklą, pagalbos linijas, psichologus, patyčias organizuojančiųjų tėvus iki policijos, bet realaus rezultato taip ir nepasiekė.

„Psichologinį smurtą naudoję vaikai, regis, nieko nepasimokė, neatsiprašė ir kodėl taip darė – nesuprato. Dėl ugdymo įstaigos abejingumo ir negebėjimo spręsti situaciją, turėjome ją keisti. Nubausti liko tik kitų vaikų tėvai, kas, manau, sukėlė tik dar didesnę smurtautojų agresiją“, – pastebi pašnekovas.

Paauglių elgesys, anot jo, buvo peraugęs į grasinimus susidoroti ir persekiojimą.

„Socialiniuose tinkluose buvo sukurta grupė, kurios nariai kūrė sūnaus memus

Pareigūnai pašnekovą informavo, kad, tyrimo metu jokių objektyviu duomenų, kad kiti vaikai kėlė realų pavojų jo sūnaus gyvybei ir sveikatai ar kitaip varžė jo teises, negauta. Kiti veiksmai, nors ikiteisminio tyrimo metu pripažinti nusikalstamais, liko nebaudžiami dėl nepilnamečių amžiaus. Administracinio nusižengimo teisenos pagal LR ANK 73 str. pradėtos jų tėvų ar globėjų atžvilgiu.

„Tačiau, net jei vaikas yra jaunesnis nei 16 m., jo veiksmai neturėtų būti paliekami be pasekmių: gali būti taikomos socialinės, auklėjamojo poveikio priemonės, jis siunčiamas į elgesio ar socialinių įgūdžių ugdymo programas“, – įsitikinęs Zenonas B.

„Mūsų patirtis rodo, kad net ir identifikavus priekabiavusius vaikus, mokykla neparodė realių pastangų užkirsti kelią netinkamam elgesiui. Pokalbiai su mokiniais buvo formalūs, situacijos nebuvo sprendžiamos sistemingai ar įtraukiant specialistus. Nepaisant pasikartojančių skundų, mūsų sūnus liko vienas prieš visą socialinį spaudimą, kurio pasekmes jaučiame iki šiol“, – sako pašnekovas.

Anot jo, dabartinės patyčių prevencijos priemonės yra per silpnos ir neefektyvios.

„Atsakomybė už vaikų elgesį neturi būti išskirtinai tėvų našta, ypač kai netinkamas elgesys vyksta mokyklos aplinkoje ar tiesiogiai susijęs su bendraklasiais“, – sako Zenonas B.

Nukentėjusio vaiko tėtis įsitikinęs, jog būtina numatyti teisinius mechanizmus, kurie leistų atsakomybę taikyti ir jaunesniems nei 16 metų vaikams, jei jų veika sisteminė, smurtinio pobūdžio ar turi grėsmių kitų vaikų psichologinei sveikatai.

„Jei vaikas mokykloje ar internete padaro poveikį kitam vaikui, reikia nedelsiant įsikišti institucijoms, net jei tai nėra formaliai baudžiamoji veika“, – sako Zenonas B.

Jo nuomone, labai svarbu sustiprinti mokyklų pareigą realiai reaguoti į patyčias, neapsiriboti pokalbiais, o įvesti aiškius algoritmus, kaip dokumentuoti ir spręsti konfliktus. Taip pat skirti išteklių mokyklų darbuotojų mokymams, kaip dirbti su elgesio ir emocijų problemų turinčiais vaikais, o ne juos izoliuoti ar ignoruoti.

„Reikia aiškiai suprasti, kad ne kiekvienas patyčių atvejis yra traktuojamas kaip nusikalstama veika. Įstatymuose numatyta, jog už lengvesnius, vienkartinius atvejus – necenzūrinius žodžius, įžeidimus ar menkesnius viešosios tvarkos pažeidimus – taikoma administracinė atsakomybė. Tokiu atveju žmogui gali būti skiriama bauda ar kitos administracinio poveikio priemonės“, – sako advokatė Raimonda Lazauskienė.

Anot jos, vis dėlto, kai patyčios peržengia ribas ir tampa sistemingos, sukelia realią grėsmę žmogaus sveikatai ar orumui, gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

R. Lazauskienės teigimu, asmenų iki 16 metų veiksmai paprastai nevertinami pagal Administracinių nusižengimų kodeksą (ANK).

„Už jų elgesį atsako tėvai ar globėjai – jiems gali būti taikomos poveikio priemonės arba pareiga atlyginti žalą, – konstatuoja advokatė, – Baudžiamoji atsakomybė Lietuvoje prasideda nuo 16 metų, bet už kai kurias sunkias veikas (pvz., nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą) – jau nuo 14 metų“.

Advokatė akcentuoja, jog visais atvejais veikia ir civilinė atsakomybė: nukentėjęs asmuo pagal Civilinį kodeksą gali reikalauti viešo atsiprašymo, neturtinės žalos atlyginimo už garbės ir orumo pažeidimą bei kompensacijos už patirtą psichologinę žalą, net jei patyčias vykdė nepilnametis.

Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS), siekdama gerinti mokyklose teikiamą socialinę ir psichologinę pagalbą, pokalbio su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) metu pristatė saugaus žmogaus principą mokyklose. Jo esmė – mokiniui suteikti galimybę kreiptis į bet kokį mokinio pasirinktą mokyklos darbuotoją ir gauti iš jo atitinkamą emocinę paramą. Nors šis modelis Lietuvoje yra mažai žinomas ir svarstomas, LMS siūlo panašios idėjos pritaikymą šalies ugdymo įstaigose.

„Be to, dialogo metu išreiškėme paskatą perorientuoti mokyklos psichologus iš individualaus kabinetinio darbo į darbą su klasėmis siekiant plėsti ugdymą apie psichologinę ir emocinę sveikatą bei emocinį raštingumą“, – rašoma sąjungos laiške redakcijai.

Organizacijos nariai taip pat skatina ŠMSM peržiūrėti bei koreguoti smurto ir patyčių prevencijos programas tam, kad mokinių ir mokyklų bendruomenių poreikiai būtų tinkamai atliepti.

„Savo ruožtu planuojame vykdyti tyrimą šia tema, o pagal jo duomenis išanalizuotas veikiančias praktikas pateikti ugdymo įstaigoms kaip gaires kokybiškai smurto ir patyčių prevencijai vykdyti, – dėstoma rašte, – Nors Lietuvos moksleivių sąjunga atstovauja moksleiviams ir siekia pozityvių pokyčių švietimo bendruomenėje ir sistemoje, realūs pokyčiai gali būti įvykdyti tik bendradarbiaujant su valstybinėmis institucijomis, turinčiomis sprendimo galią“.

Tėvų forumo pirmininkas Kęstutis Mikolajūnas teigia, kad galėtume kiek daugiau žiūrėti į priekį ir ieškoti pozityvių mus vienijančių dalykų, nes mokykla yra geriausiais objektas ir kontekstas tam, nes joje jungiasi daug skirtingų grupių vardan vaikų ateities.

„Norėtųsi didesnio mokyklos indėlio į tėvų įtraukimą į mokyklos bendruomenę. Tada ir patyčių būtų mažiau, emocinis klimatas būtų geresnis tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Nežinau geresnio vienijančio tikslo, nei mūsų vaikų ateitis!, – sako pašnekovas, – Iš kitos pusės, per daug lūkesčių sudedame į mokyklą ir verčiame ją „pataisos“ ar perauklėjimo įstaiga. Pamiršdami, kad mokyklos pagrindinė funkcija yra ugdyti ir mokyti, kuri nukenčia“.

VšĮ „Taikos raktai“ direktorė ir mediatorė Ūla Dusevičienė sako, jos geriausia mokykloje vaikų grupę būtų formuoti kaip vieningą komandą.

„Nors sveika turėti konkurenciją tarp skirtingų klasių, tame pačiame kolektyve net silpniausi turi rasti savo vietą. Jeigu klasė netampa komanda – patyčių neišnaikinsime. Svarbu, kad visi jaustų atsakomybę vieni už kitus", – neabejoja pašnekovė.

Anot jos, bendrystės dvasia mažina priekabiavimo ir psichologinio smurto riziką – vaikai pradeda matyti vieni kitų vertę.

„Patyčios nepriklauso nuo šeimos statuso – jos gali paliesti bet kurį vaiką. Kai jos įsibėgėja, jų forma tik stiprėja, o mes gesiname gaisrus, kurių nuostoliai visada būna dideli", – priduria Ū. Dusevičienė.

Pasak mediatorės, vienas didžiausių vaikų vidinių iššūkių – baimė nuvilti tėvus ir mokytojus.

„Dėl to jie neretai slepia savo tikruosius jausmus ar problemas. Todėl itin svarbu, kad jaunas žmogus jaustųsi išklausytas ir priimtas. Suaugusiųjų tikslas – palaikyti ir padėti, o ne kontroliuoti ar spręsti už vaiką“, – pastebi pašnekovė.

VšĮ „Taikos raktai“ direktorė taip pat pabrėžia emocinės sveikatos svarbą. Vaikai turi jaustis saugūs – tik tada jie gali atsiverti, dalintis patirtimi, parodyti savo gebėjimus ir kūrybiškumą. Tokia aplinka padeda įveikti įtampą, mažina norą žeminti kitus ir stiprina tarpusavio pasitikėjimą.

Pasak jos, sveika emocinė atmosfera svarbi ne tik tarp vaikų – ji turi apimti visą mokyklos bendruomenę. Būtina rūpintis ir pedagogų emocine gerove, nes tik stiprūs ir palaikantys suaugusieji gali padėti vaikams augti saugiai ir visapusiškai.

Kaip sako centro „Nepatogus vaikas“ psichologė Kristina Verseckienė, pagal galiojančius teisės aktus, Lietuvoje jau veikia mokyklų ir savivaldybių krizių valdymo grupės, dirbančios pagal patvirtintas rekomendacijas: „Vis dėlto praktika rodo, kad formaliai egzistuojanti pagalbos sistema kartais nesuveikia. O juk savalaikė pagalba yra esminė – kuo greičiau ji suteikiama, tuo didesnė tikimybė išvengti sunkesnių padarinių“.

Kita nemaloni tiesa, specialistės nuomone, yra bendradarbiavimo stoka. Anot K. Verseckienės, mokykloms šiandien keliami milžiniški lūkesčiai: jos turi ir ugdyti, ir teikti pagalbą vaikui, šeimai, visai bendruomenei.

„Tačiau realybė tokia – resursai riboti, o informacija apie sudėtingas situacijas mokyklą dažnai pasiekia per vėlai. Ne kartą yra taip, kad mokykla apie vaiką sužino tik tada, kai jau reikia skubiai reaguoti, o iš jos tikimasi greitų sprendimų. Ypač skaudu, kai dėl duomenų apsaugos suvaržymų, pavyzdžiui, smurto šeimoje atvejais, mokyklos negauna net grįžtamojo ryšio – tai tarsi dirbas tamsoje, spėliojant, kur slypi problema. Tokios situacijos išryškina dar vieną giluminę sistemos ligą – „pseudopagalbos“ fenomeną. Tai tada, kai visi formaliai tarsi kažką daro, bet realių veiksmų imtis delsia, laukdami, kad už juos padarys kažkas kitas“, – konstatuoja psichologė.

Evelina Darvidė, „Nepatogus vaikas” centro direktorė, sako, jog iš pirmo žvilgsnio galima pasidžiaugti – turime mokyklų krizių valdymo planus, savivaldybių pagalbos komandas, nustatytus reagavimo algoritmus. Tačiau krizinei situacijai ištikus, anot jos, ši struktūra neretai tampa tik „popieriniu mechanizmu“ – gražiai aprašytu, bet praktiškai neveikiančiu.

„Pagalbos procesas stringa dėl biurokratinių barjerų, o nukentėjusieji realią psichologinę paramą gauna pavėluotai arba visai jos nesulaukia. Po įvykio komunikacija būna ribota arba jos visai nebūna, todėl atsiranda interpretacijos ir gandai, kurie gali sukelti dar didesnius padarinius bendruomenei – būtų galima prisiminti ne vieną realią situaciją“, – sako pašnekovė.

Nors egzistuoja aiškūs reagavimo algoritmai, dauguma pedagogų ir pagalbos specialistų, E. Darvidės pastebėjimu, jų nėra įsisavinę praktikoje. Anot jos, pagalbos modelis daugeliu atvejų orientuojasi į „gaisro gesinimą“, o ne į ilgalaikę traumų prevenciją, psichikos sveikatos stiprinimą bei bendruomenės atsparumo ugdymą.

„Krizių pobūdis ir visuomenės jautrumas nuolat kinta, tačiau sisteminių, periodiškai vykstančių mokymų trūksta. Dažnas mokytojas ar administracijos atstovas jaučiasi nepasiruošęs tinkamai reaguoti, ypač tada, kai krizė susijusi su stipriais emociniais išgyvenimais ar savižudybės rizika. Tokie mokymai turėtų būti privalomi ir pritaikyti realioms mokyklų situacijoms“, – neabejoja centro „Nepatogus vaikas“ įkūrėja.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga (toliau – kontrolieriaus įstaiga) informavo, kad bet kuris švietimo įstaigos bendruomenės narys apie pastebėtą smurto atvejį privalo informuoti nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną.

Be to, tiek smurtą patyręs, tiek smurtavęs ir nepilnametis asmuo privalo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo apie smurto faktą momento, gauti psichologinę pagalbą. Psichologinės pagalbos trukmę nustato psichologas, įvertinęs kiekvieno smurto epizodo aplinkybių visumą.

Pasak Kontrolieriaus įstaigos atstovų, kiekvienoje mokykloje vadovo įsakymu turi būti patvirtinta smurto ir patyčių prevencijos bei intervencijos vykdymo tvarka.

„Visiškai išvengti netinkamo vaikų tarpusavio elgesio apraiškų neįmanoma, todėl mokykla turi būti iš anksto numačiusi priemones ir būdus kilusiai smurto ar patyčių problemai spręsti. Dažnai būtent nuo atsakingų asmenų gebėjimo neatidėliojant aiškintis problemas ir jų atsiradimo priežastis, taip pat nuo aktyvių pagalbos vaikams veiksmų priklauso, kaip greitai bus suvaldyta situacija ir užkirstas kelias kitiems vaiko teisių pažeidimo atvejams“, – rašo Vaikų teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Ji atkreipė dėmesį į tai, kad įvykus smurto, patyčių atvejui, būtina: atvejį išsiaiškinti – nustatyti incidento dalyvius ir stebėtojus, įvykio aplinkybes, galimas konflikto priežastis, taip pat pranešti apie incidentus tėvams ir, esant poreikiui, kitoms suinteresuotoms institucijoms, įvykį registruoti, suteikti pagalbą, vaikai turi būti pamokyti, kaip elgtis tokiose ar panašiose situacijose, smurtautojas, patyčias naudojęs asmuo turi gauti adekvačią bausmę. Taip pat būtina išanalizuoti, ar buvo galima pastebėti įvykio ženklus.

E. Žiobienės tvirtinimu, psichologinės pagalbos teikimas tiek smurtą naudojusiam, tiek nuo smurto nukentėjusiam vaikui – viena iš svarbiausių priemonių, sudarančių sąlygas nukentėjusiam vaikui atgauti emocinį saugumą, o smurtautojui – keisti neigiamas nuostatas ir elgesį.

„Suprasdami situacijų švietimo įstaigose įvairovę ir neneigdami, jog praktikoje galimi atvejai, kai tam tikros situacijos galėtų būti sėkmingai išspręstos pačios mokyklos bendruomenėje, be kitų institucijų intervencijos, visgi, manome, jog tikslinga paminėti, kad mūsų įstaigoje gana dažnai gaunami skundai dėl galimo mokyklos neveikimo, netinkamo, neveiksmingo, šališko reagavimo į smurto atvejus, informacijos ar pagalbos nesuteikimo, nebendradarbiavimo su kompetentingomis institucijos ir pan.“, – neretai viešojoje erdvėje įvardinamą problemą pastebi ir Kontrolieriaus įstaigos atstovai.

Anot jų, įvertinus, kad ne visada pedagogai objektyviai gali pastebėti mokinių tarpusavio konfliktus, ypač svarbu patiems vaikams diegti nuostatą, jog apie patirtas patyčias, smurto atvejus būtina nedelsiant pranešti pedagogams, tėvams.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės nuomone, didesnę reikšmę ir žymesnę įtaką teigiamiems pokyčiams turi prevencinės priemonės, nukreiptos užkirsti kelią nepageidaujamiems reiškiniams.

„Deja, tenka pripažinti, jog patyčios mokykloje yra bendro reiškinio visuomenėje atspindys. Vienas iš svarbiausių prevencijos veiksmingumą lemiančių veiksnių – nuoseklumas, todėl būtina tai užtikrinti, į šią veiklą įtraukiant visą mokyklos bendruomenę, tame tarpe ir mokinių tėvus. Siekiant ilgalaikių pozityvių pokyčių, didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas ilgalaikėms smurto prevencijos priemonėms, nes trumpalaikės, tokios, kaip klasės valandėlių, pokalbių ir diskusijų organizavimas, įsitraukimas į trumpalaikius renginius ir pan., manytina yra nepakankamos“, – akcentuoja Kontrolieriaus įstaiga.

„Skaudi Zenono B. šeimos patirtis dar kartą patvirtino, kaip svarbu turėti aiškias taisykles. Vasarą parengėme mokykloms skirtas rekomendacijas dėl mobiliųjų telefonų ir kitų išmaniųjų įrenginių mokyklose ribojimo. Nors tai rekomendacijos, Švietimo įstatymo pataisomis, kurias rengiamasi priimti rudenį, visos mokyklos bus įpareigotos pasirengti savo mobiliųjų telefonų naudojimo tvarkas“, – rašoma Švietimo, mokslo ir sporto (ŠMSM) ministerijos atsakymuose redakcijai.

Reaguodami į socialiniuose tinkluose, ypač „TikTok“ platformoje, kylančius pavojus, su mokyklomis ŠMSM atstovai pasidalijo Psichologinių krizių pagalbos centro parengtomis gairėmis tėvams. Be to, virtualios ar nevirtualios patyčios, skaudūs, sukrečiantys įvykiai, anot jų, visada turi ilgalaikių traumuojančių pasekmių.

„Todėl svarbu, kad kiekviename darželyje, kiekvienoje mokykloje prevencijai būtų skiriamas tinkamas dėmesys, būtų reaguojama į kiekvieną atvejį, nesumenkinant, kad čia tiesiog „piktas juokelis“ ar nežymus apsistumdymas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nelieka nuošalyje. Mokykloms, kaip minėta, suteikti reikiami teisiniai instrumentai, didinamas švietimo pagalbos specialistų skaičius, sudaromos galimybės diegti prevencines, socialines emocines kompetencijas ugdančias programas, nuolat ieškome naujų priemonių ir esame atviri pasiūlymams ir sprendimams“, – teigiama ŠMSM dokumente.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Metodinės pagalbos, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyresnioji patarėja Jolanta Griškonienė pastebi, kad, nors fizinio smurto atvejų, kuriuose nukenčia vaikai, užfiksuojama daugiausiai, visgi dideliu aktyvumu tarp vaikų pasižymi ir patyčios.

„Jeigu anksčiau didžiausia grėsmė vaikui patirti patyčias kildavo viešoje erdvėje, pavyzdžiui, mokykloje, būrelyje ar namų kieme, tai šiuo metu patyčios sparčiai persikelia į socialinius tinklus. Dažnai kitapus ekrano vykstančios patyčios būna netgi stipresnės nei realybėje, nes jų iniciatorius gali veikti drąsiau, sulaukti daugiau palaikytojų, o patyčioms pasirinktas turinys turi galimybę sklisti plačiai ir nesustabdomai. Pavyzdžiui, sužinome, jog į elektroninę erdvę patenka asmeninės vaikų nuotraukos, kurios buvo skirtos tik siauram draugų ratui, arba slapta nufilmuoti jautrūs vaizdo įrašai. Tokio pobūdžio vaizdinė medžiaga gali lengvai tapti ne tik viešu patyčių objektu, bet ir seksualinio smurto įrankiu“, – sako J. Griškonienė.

Anot jos, patyčių forma išreikštas vaiko susierzinimas gali atspindėti jo patiriamus įvairius sunkumus – nesutarimus šeimoje, tėvų priklausomybes, šilumos ir dėmesio stygių, mokymosi ir bendravimo iššūkius ir kt.

„Nors šiuolaikiniai vaikai ir jaunimas vis geriau geba atpažinti patyčias ir atsilaikyti prieš jas, nubrėždami savo asmenines ribas ir neleisdami kitam žmogui jų peržengti, tačiau sprendžiant patyčių ir kitokių formų smurto problemą, vaikams išlieka labai svarbi aplinkinių pagalba ir palaikymas“, – neabejoja J. Griškonienė, pridurdama, jog vaikui labai svarbu jaustis išgirstam, suprastam ir saugomam.

Tad, anot jos, patariama nepamiršti vis pasidomėti vaiku, paklausti jo, kaip jaučiasi mokykloje, kaip klostosi santykiai su draugais. O svarbiausia – kalbėtis apie patyčias su vaiku, ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi ir mokyti tolerancijos kitiems.

„Svarbu vaikui priminti, kad netylėtų pastebėjęs, kai iš kito vaiko tyčiojamasi ar kad jis pats susidūrė su šia problema. Tėvams įtariant, kad jų vaikas išgyvena patyčias, svarbu laiku reaguoti ir sugebėti vaiką prakalbinti. Tada kartu su vaiku galima ieškoti problemos sprendimo būdų. Neskubėkite nieko kaltinti, išsiaiškinkite situaciją, išklausykite vaiką, pasistenkite bendrauti nekritikuodami“, – rekomenduoja J. Griškonienė.

Sužinojus apie vaiko patiriamas patyčias, pavyzdžiui, mokykloje, tėvams patariama eiti į ugdymo įstaigą ir domėtis, netylėti apie susidariusią situaciją ir ieškoti išeičių ne tik su vaiku, bet ir mokyklos atstovais.

„Jeigu mokykloje draugiškos aplinkos vaikas neranda, galbūt rastų popamokinėje veikloje. Moksleiviams labai svarbu socializuotis, lavinti įvairiapusius gebėjimus, jaustis visuomenės nariu. Tinkama popamokinė veikla leidžia sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, tapti atsakingesniam, savarankiškesniam, patenkinti pažinimo ir saviraiškos poreikius“, – sako J. Griškonienė.

Doc. Rita Juodelienė, scenos ir viešosios kalbos dėstytoja, skaitovė ir studijos VŠĮ „Gal Meno?“ vadovė tiki, kad kalbos, raiškos ir scenos užsiėmimai gali padėti vaikams „atsikimšti“, atsipalaiduoti nuo kasdieninio streso, pasijusti saugiai, atrasti savе bei savo autentiškumą.

Svarbiausia, anot dvidešimt penkių metų pedagoginę patirtį turinčios docentės, yra padėti žmogui suvokti, kad jis šiame pasaulyje yra svarbus. Įtikinti, kad jis turi teisę ir pareigą kalbėti, dalintis mintimis, jausmais, patirtimi.

„Nes niekas šiame pasaulyje nėra atsitiktinai: kiekvieno žmogaus viduje slypi istorijos, kurios gali praturtinti kitus, suteikti pasauliui šviesos ir vilties.

Išlaisvinus kūrybinę vaizduotę, žmogus atranda ne tik savo gebėjimus, bet ir vidinę laisvę – nesuvaržytą, kūrybingą, drąsią, – sako doc. R. Juodelienė, – Norime, kad vaikas suprastų: jis vertingas toks, koks yra: jo žodis turi svorį, jis gali kalbėti – drąsiai, laisvai ir nuoširdžiai“.