Apsvaiginimas be pėdsakų: kaip atpažinti pavojų?

Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje skamba istorijos apie „spaikinimą“ – seksualinį išnaudojimą, panaudojant narkotines medžiagas, vaistus, alkoholį ar kitas medžiagas. Visgi ekspertai tvirtina, jog viešojoje erdvėje aptariami atvejai – tik ledkalnio viršūnė.

2024-ųjų rudenį Lietuvą sukrėtė skandalas dėl Vilniaus naktiniame klube galimai įvykdytų apsvaiginimų. Gausybė nukentėjusiųjų dalinosi savo istorijomis apie patirtis Vilniuje veikusiame „Opium“ naktiniame klube. Anot liudininkų, klube smurtautojai į klientų kokteilius įpildavo paralyžiuojančių narkotikų, aukos patirdavo seksualinį priekabiavimą.

2024 m. spalį per vieną savaitę policija gavo net du pranešimus apie galimo apsvaiginimo atvejus – abiem atvejais, dėl įmaišytų medžiagų, moterims sutriko atmintis.

Savo ruožtu klubo savininkai žadėjo imtis saugumo priemonių, tačiau apie panašius atvejus viešojoje erdvėje girdima vis dažniau. Praėjusiais metais Nidoje vykęs elektroninės muzikos festivalis „Ant bangos“ taip pat sulaukė didelio atgarsio dėl istorijos apie galimai apsvaigintą ir išžagintą merginą.

Minėti atvejai turi ir bendrą panašumą – abiem atvejais kaltininkai rasti nebuvo. Viešojoje erdvėje pasklidus informacijai apie galimai įvykdytą nusikaltimą „Ant bangos“ festivalyje, prokuratūra buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl išžaginimo, tačiau vėliau jį nutraukė. Dėl apsvaiginimo atvejų klube „Opium“, ikiteisminis tyrimas net ir nebuvo pradėtas.

Tačiau abi minėtos nelaimės atkreipė dėmesį į problemą, apie kurią iki šiol visuomenėje nebuvo kalbama daug – vadinamąjį „spaikinimą“. Nors apibrėžimo Baudžiamajame kodekse šiam nusikaltimui nėra, VšĮ „Ribologija“ bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė teigia, jog „spaikinimas“ bendrąja prasme yra medžiagų naudojimas, siekiant padėti pasinaudoti bejėgiška žmogaus būkle, paveikiant jo valią.

„Naudojamos įvairios psichiką veikiančios medžiagos – nuo vaistų, iki kitų psichoaktyvių medžiagų, įskaitant ir alkoholį“, – paaiškina R. Jureliavičiūtė

Nors istorijų skaičius auga, anot ekspertės, tai nebūtinai reiškia, jog „spaikinimo“ atvejų pasitaiko daugiau – aukos vis dažniau prabyla apie seksualinio smurto atvejus, taip pat ir apie tuos atvejus, kai panaudojami išžaginimo narkotikai. Dėl to gali atrodyti, kad atvejų skaičius sparčiai auga, tačiau jokios statistikos, kuri pagrįstų tokią teoriją, nėra.

Praėjusį pavasarį naujienų portalas tv3.lt rašė apie skaudžią vienos merginos patirtį viename Vilniaus barų. Mergina pasakojo, jog nepažįstamų vyrų buvo apsvaiginta, vėliau nuvesta į automobilį ir išžaginta.

Tik po kelių valandų mergina atsipeikėjo stoties rajone, iki galo nesuprasdama, kas įvyko. Tą pačią dieną ji kreipėsi į policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Tiesa, policijos tyrėja mergina netikėjo, o policijai paprašius „Pliusų“ tinklo barų vaizdo įrašų, baro darbuotojai delsė ir vėliau negalėjo jų pateikti – esą vaizdo įrašai po trijų dienų buvo automatiškai ištrinti.

Portalui „Kas vyksta Kaune“ nukentėjusioji pasakojo, jog iš pradžių tik nujautė, kas galėjo atsitikti. Pirmines nuojautas patvirtino policijos pareigūnų gauti gatvių vaizdo įrašai. Tačiau ir šiandien nukentėjusioji nežino, kuo buvo apsvaiginta, daugelio detalių neprisimena.

„Pati nesu 100 proc. tikra, ar tai buvo „spaikinimas“. Bet tai vis tiek galima traktuoti kaip pasinaudojimą bejėgiška žmogaus būkle. Be to, labai keistos aplinkybės buvo – nieko neprisimeni, bet viskas trunka tik kelias valandas“, – pasakoja nukentėjusioji.

Mergina prisimena, jog labai staigiai pajuto stiprų slopinimą.

„Labai stipriai nuslopino. Prisimenu tik, kaip ėjau į tualetą, bet jaučiu, kad nenuėjau. Atrodo, kad išsitrynė dvi valandos. Įvykių eigą atsekti kažkiek padėjo išmanus laikrodis, kuris fiksuoja miegą arba ramybės būseną, kai visai nejudi. Laikrodis rodė, jog tuo metu visai nejudėjau (...).

Pradėjau kažkaip atsipeikėti automobilyje, ten buvo fragmentai. Tada mane stotyje išleido, nes neturėjau jokių daiktų – net namų raktų. Turėjau tik telefoną“, – teigė ji.

Kaip minėjome, nukentėjusioji tą patį rytą kreipėsi į policiją. Policijos pareigūnams mergina davė parodymus, kartu surašė įvykių eigą. Tuomet sekė įvairūs tyrimai – kraujo, DNR tyrimai, turėjo būti atliktas ir šlapimo tyrimas, tačiau tyrėja nesivargino tuo užsiimti.

Kitą dieną atvykus į policijos nuovadą, buvo atlikta dar DNR tyrimų, patikslintos aplinkybės. Nuo šio momento, kitas kontaktas su policija buvo tik po pusės metų.

„Bet tai irgi buvo mano iniciatyva, nes iš jų negirdėjau jokio grįžtamojo ryšio. Kadangi ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl seksualinio nusikaltimo, reikėjo parašyti prašymą, norint susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nesvarbu, kad tai tave liečia, turi atvykti į vietą, kad peržiūrėtum“, – pasakoja pašnekovė.

Anot pašnekovės, policijos surinkta ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo gana menka. Iš prieš porą mėnesių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes policija nesurinko pakankamai įrodymų, kad galėtų tęsti ikiteisminį tyrimą.

Pašnekovės teigimu, viso proceso metu ji abejojo savimi, nes beveik nieko neprisiminė. Tačiau savimi pasitikėti padėjo psichologinės konsultacijos ir policijos gauti vaizdo įrašai.

Po įvykio mergina ėmė ieškoti psichologinės pagalbos – anonimiškai registravosi pas psichologą puslapyje prabilk.lt. Šiame puslapyje į psichologines konsultacijas galima registruotis netikru vardu, nepateikiant jokios informacijos apie save ir taip išlaikant anonimiškumą.

Nukentėjusioji tvirtina, jog svarbiausia – nelaikyti blogų patirčių savyje.

„Psichologai labai gera vieta kalbėtis, jie nėra artimieji, tavęs nepažįsta. Jei nesinori kreiptis į policiją, psichologas labai reikalingas, o jei nenori kreiptis į psichologą, tada svarbu bent artimiesiems pasipasakoti“, – pataria pašnekovė.

Taip pat, merginos nuomone, barai ir naktiniai klubai neturėtų kratytis atsakomybės už savo veiksmus, kaip nutiko šiuo atveju. Jos vertinimu, padėti gali ir kodinės žinutės, kurias galima pasakyti barmenui, įtarus apsvaiginimą, taip pat dangteliai, naudojami uždengti gėrimams, bei mokymai įstaigų darbuotojams, siekiant geriau atpažinti grėsmes.

Pasakoti apie tai vaikams nuo mokyklos laikų. Vienos draugės mama dirba, vaikams pasakoja apie šiuos dalykus. Žiauriai nuskambės, bet jeigu kažkas nori į tave nusitaikyti, tai nusitaikys.

Všį „Ribologija“ pastaraisiais metais organizuoja mokymus barų, klubų ir kitų naktinio gyvenimo vietų barmenams, apsaugos ir kitiems darbuotojams. Šie mokymai yra orientuoti į seksualinio smsurto prevenciją, klientų saugumą. Organizacija taip pat ne kartą viešino istorijas apie seksualinio išnaudojimo atvejus naktinių pasilinksminimų vietose, dalis šių nusikaltimų buvo susiję su išžaginimo narkotikų panaudojimu.

„Ribologijos“ bendraįkūrėja ir asociacijos „Lygiai“ vadovė R. Jureliavičiūtė teigia, jog šiuo metu matome tik ledkalnio viršūnę – realių atvejų ko gero yra žymiai daugiau, tačiau ne visos aukos prabyla ar tuo labiau kreipiasi į policiją. Be to, teisėsaugos pareigūnai taip pat neišskiria atvejų, kai buvo panaudoti narkotikai, siekiant pasinaudoti bejėgiška žmogaus būkle, tad sunku įvertinti, kiek seksualinio smurto atvejų yra susiję su „spaikinimu“.

Kaip įmanoma apsisaugoti nuo „spaikinimo“? R. Jureliavičiūtė išskiria tris lygmenis – ką gali padaryti individas, visuomenė ir valstybė.

Pasak ekspertės, apsaugos priemonių yra įvairių – dangteliai, uždengiantys gėrimus, taip pat testai, kurie gali padėti nustatyti vartotas medžiagas. Visgi šios priemonės šimtaprocentinio saugumo neužtikrina.

„Visos priemonės yra geros, naudingos, vertingos, bet viskas priklauso nuo situacijos. Situacijų būna daug ir įvairių – ne visada žmogus gali testuotis, ne visada medžiagas aptiks. Taip pat nelabai realu tikėtis, kad žmogus visą vakarą vartos vieną gėrimą – visoms aplinkybėms nepasiruoši. Bendra rekomendacija būtų nevartoti svetimų gėrimų, jeigu yra geriamas gėrimas, jeigu yra vaišinama, negerti viso gėrimo iš karto. Jeigu žmogus identifikuoja, kad kažkas su kūnu vyksta, reikėtų iš karto kreiptis pagalbos“, – pataria „Ribologijos“ bendraįkūrėja.

R. Jureliavičiūtė taip pat pastebi, jog apsisaugoti gali būti sunku ir tomis aplinkybėmis, kurios yra mažiau siejamos su seksualiniu smurtu – darbo vakarėliuose, pasimatymuose su pažįstamais žmonėmis ir t.t.

Visgi, anot pašnekovės, trūksta ir visuomenės sąmoningumo, noro padėti į nelaimę patekusioms aukoms. Be to, šiuo metu nėra sukurta aiški sistema, kur aukoms reikėtų kreiptis pagalbos.

„Aplinkiniai žmonės dažnai sako, kad žmogus tiesiog prisigėrė ir nieko blogo nenutiko. Tada svarbiausia paklausti, ar viskas gerai, ar reikia pagalbos. Identifikuoti iš šalies yra sunku – tikrai gali būti, kad ir su kažkuo sumaišytas alkoholis. Aišku, jei asmuo prieš 5 minutes buvo normalios būsenos, galėjo kalbėti ir koordinuoti savo kūną, ir pamatome, kad jis nebegali koordinuoti veiksmų, tada tikrai kyla įtarimų, kad kažkas galėjo būti įpilta“, – teigia pašnekovė.

Daugelis viešojoje erdvėje aptariamų istorijų yra susijusios su moterų seksualiniu išnaudojimu. Visgi R. Jureliavičiūtė pabrėžia, jog praktika rodo, kad narkotikai panaudojami ir prieš vyrus, tik neretai – turint kitus tikslus.

„Turime tik apklausų duomenis, tad kalbėti apie tendencijas yra sunku, bet dažnai nukenčia vaikinai – jie yra apsvaiginami dėl vagystės, siekiant atkeršyti. Galbūt seksualinis smurtas yra dažniausiai pasitaikanti priežastis, bet tikrai yra ir kitų – noras sužeisti, sugadinti reputaciją, apvogti, sumušti, būna, kad netgi pajuokauti nori. Nors tai yra žmogaus kūno autonomijos negerbimas“, – tvirtina pašnekovė.

„Apskritai, kai kalbame apie seksualinį smurtą, vaikinų istorijų yra gerokai mažiau. Viena vertus, istorijų gal ir yra mažiau, bet ir kalbėti sunkiau, nes dar egzistuoja stigma“, – priduria R. Jureliavičiūtė.

Neturint aiškiai sugrupuotos statistikos, sunku įvertinti, kokia dalis aukų kreipiasi į teisėsaugos institucijas dėl prieš jas padaryto nusikaltimo. Anot specialistės, šiuo metu pareigūnai į atvejus reaguoja skirtingai – daliai pareigūnų trūksta žinių, be to, sunkiai įgyvendinamas tarpinstitucinis bendradarbiavimas.

„Pareigūnų yra visokių – yra tų, kurie dirba ir stengiasi. Yra ir tokių, kurie mažiau išmano. Kai kalbame apie spaikinimą, kalbame ir apie aukų kaltinimą – gal asmuo ne visai atsimena, gal dar vartojo alkoholį. Tai tokios aplinkybės yra visiškai nepalankios, jeigu sunkiai atsimeni, pareigūnai sunkiai patiki.

Institucijos tarpusavyje nesusikalba – reikia labai daug laiko, kad būtų atliekami tyrimai, laikas yra labai svarbu. Šiai dienai sistema nėra labai gerai veikianti, specialistai nežino, ką daryti. Tas prailgina procedūrą laike, tokį nusikaltimą įrodyti beveik neįmanoma“, – paaiškina specialistė.