Išsaugoti tai, kas dar liko: Kauno benediktinės telkia bendruomenę dokumentiniam filmui

Kauno senamiestyje, šalia judrių gatvių ir kasdienio miesto šurmulio, jau keturis šimtmečius gyvuoja Benediktinių vienuolynas su Šv. Mikalojaus bažnyčia – viena seniausių vienuolinių bendruomenių Lietuvoje. 400 metų veiklos jubiliejų mininčios seserys visuomenei pateikė neįprastą kvietimą – padėti užbaigti kuriamą dokumentinį filmą, kuris įamžintų jų tarnystės istoriją, kasdienybę ir benediktiniškojo paveldo svarbą ateities kartoms.

Filmo idėja gimė suvokus, kad per šimtmečius dalis vertingos archyvinės medžiagos buvo prarasta, todėl būtina išsaugoti tai, kas dar likę – gyvus pasakojimus, bendruomenės veiklą, atgimusio vienuolyno erdves ir žmones, kurie šiandien tęsia tradiciją. Jubiliejinių renginių – parodų, konferencijų, šlovinimų – akimirkas prieš kelis metus pradėjo fiksuoti šviesios atminties kino režisierius Arvydas Barysas. Po netikėtos jo mirties darbą perėmė Vaidas Šukys. Sukaupta medžiaga jau sudaro būsimo filmo pagrindą, tačiau dar reikia užfiksuoti seserų kasdienybę, sisteminti archyvą ir atlikti montažo darbus.

„Tam reikalingos lėšos, kurių vienuolynas neturi“, – sako padėti seserims ėmusis visuomenininkė Daiva Morkūnaitė, artimai pažįstanti vienuolyno gyvenimą.

Ji inicijavo paramos akciją netradicinėje erdvėje „DomusArt“, kur surengė labdaros renginį ir aukcioną. Jo metu lankytojai galėjo įsigyti vienuolių kurtų meno dirbinių, pagalvėlių, krepšių, kuprinių, taip pat pagal seserų receptą paruoštos kavos.

Pasak iniciatorės D. Morkūnaitės, pasirinkta vieta turi simbolinę reikšmę. Nuo karo pradžios savanoriaudama labdaros ir paramos fonde „Saulės smiltys“, ji daug dėmesio skiria pagalbai Ukrainai, todėl renginiui pasirinko erdvę, susijusią su ukrainietiška produkcija ir bendradarbiavimu. Anot jos, tai atliepia ir pačios iniciatyvos esmę – bendruomenės susitelkimą bei pagalbą tiems, kuriems jos reikia.

Ji pažymi, kad paralelę galima įžvelgti ir benediktinių veikloje, kurioje svarbi tarnystė, ugdymas ir bendruomenės telkimas.

Aukcioną moderavęs aktorius Egidijus Stancikas sakė, kad „kiekvienas įsigytas kūrinys tampa tylos dovana ir gyvu indėliu į filmą, liudijantį keturis šimtmečius trunkančią benediktinių kelionę“.

Daug dėmesio sulaukė sesers Justinos Jūratės Gruodytės tapyba, kurioje dominuoja angelų, gamtos ir šviesos motyvai. Pasak autorės, kūryba jai tapo vidinio gijimo keliu.

„Paveikslas pirmiausia gimsta širdyje, tik vėliau nugula ant drobės. Tapyba yra terapija, padedanti širdžiai gyti ir sielai skleistis“, – teigia ji.

Menininkė savo darbuose jungia dvasinius simbolius ir asmeninę patirtį, o prie kai kurių paveikslų gimsta ir tekstai ar dainos. Renginyje skambėjo ir jos pačios sukurti kūriniai „Bažnytėlėj debesų“ bei „Sodai“.

Sesers Kotrynos Indrės Šurkutės kūryboje vyrauja kontempliatyvus žvilgsnis į gamtą. Ji tapo paukščius, augalus, smulkias kasdienybės detales, kurias, pasak pačios autorės, reikia „išmokti pamatyti iš naujo“. Jos darbuose mažos formos ir minimalistinės kompozicijos kviečia sustoti ir įsižiūrėti, o kai kuriuos paveikslus papildo ir muzikiniai elementai – vienam iš jų sukurta kanklių melodija, kurią galima išgirsti nuskenavus QR kodą.

Renginyje pristatyti ir praktiški seserų darbai – kuprinės, maišeliai bei pagalvėlės su Justinos paveikslų fragmentais.

Ypatingai didelio susidomėjimo sulaukė trijų rūšių kava, sukurta pagal autentišką ir neatskleidžiamą vienuolių receptą.

„Bendrystės puodelis - kava skirta dalintis; tai ryšys tarp vienuolyno sienų ir tavo namų. Ilgai klajoję kavos rūšių, skonių, kvapų keliais ir takeliais su mintimis apie apeigos prasmę ir mažas kasdienybės šventes, atrinkome ypatingą skonį ir aromatą dienos pradžiai, ramybės minutėms, nuoširdžiam pokalbiui ar trumpam stabtelėjimui dienos rūpesčiuose, – renginyje sake seserys, – Bene gražiausia, ką galime patirti, – akimirkų vertę. Pasimėgaukite, kartu su kiekvienu gurkšniu kvėpdami, skanaudami dabartį. Pasluoksniui. Įsiklausydami. Įsižiūrėdami. Išgyvendami. Dėkinga širdimi. Tik dabar“.

Benediktinių ordinas Lietuvoje laikomas vienu seniausių. Kauno seserys ne tik saugo dvasinį paveldą, bet ir aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime – dirba mokytojomis, ugdytojomis, misionierėmis, eina atsakingas pareigas įvairiose organizacijose. Jų iniciatyva restauruojamas Šv. Mikalojaus bažnyčios ir vienuolyno ansamblis, o pačios seserys kasdien rūpinasi buitimi: dirba mieste, moka mokesčius, gamina maistą, tvarko vienuolyno erdves, gieda ir groja vargonais.

Vienuolyno bendruomenė pabrėžia, kad kuriamas filmas nėra skirtas vien tik jubiliejui pažymėti. Tai bandymas palikti dokumentuotą liudijimą apie keturių šimtmečių tarnystę – apie žmones, kurie meldėsi, mokė, slaugė, kūrė ir išlaikė gyvą dvasinį centrą pačioje Kauno širdyje.

Prisidėti prie filmo gali visi norintys – pervesdami paramą, įsigydami seserų kūrinius ar apsilankydami vienuolyne, kur lankytojai laukiami ne tik kaip svečiai, bet ir kaip bendruomenės dalis.