Vitražo tyrinėtojas: F. Ušinskaitė – itin svarbi Lietuvos meno istorijoje, bet dėl romumo apie ją žinome mažiau, nei apie brolį

Kovo 6 d. Kauno paveikslų galerijoje Vilniaus dailės akademijos docentas, vitražo menininkas ir tyrinėtojas Ž. Mirinavičius skaitė paskaitą „Filomena Ušinskaitė. Lietuviškojo vitražo romioji modernistė“.

Į Lietuvą iš užsienio vitražo menas buvo atvežtas XIX a. vid. – II pusėje. Čia atgabenti meistrų darbai iš Paryžiaus, Vienos, Miuncheno, Varšuvos, Rygos.

Vitražo menas Lietuvoje siejamas su menininku V. Przybytniovskiu, 1905 m. Kaune įkūrusiu pirmąsias vitražo dirbtuves priešais arkikatedrą, kurios veikė iki 1914-ųjų.

Lietuviškojo profesionalaus vitražo mokyklos tėvu laikomas Stasys Ušinskas (1905-1974), kuris Kauno meno mokykloje 1934 m. įkūrė monumentalaus meno studiją. Ten prasidėjo vitražo mokyklos istorija.

S. Ušinskas Kaune asmenines darbo studijas buvo įkūręs keliose vietose: turėjo darbo vietą M. Valančiaus gatvėje, kartais darbavosi mokykloje ant Pelėdų kalno, paskui trumpam įsikūrė buv. I. Laukaitytės g. 18 (dab. A. Mapu), tuo metu ėmė dažnai lankytis Aleksoto stiklo fabrike. 1943 m. S. Ušinskas persikėlė į K. Donelaičio g. dirbtuvę, kur dirbo kartu su seserimi Filomena. Paskutinė Ušinskų dirbtuvių lokacija – Baritonų g. 6, kur buvo sukurti garsieji vaikų kavinės „Pasaka“ vitražai.

F. Ušinskaitė asmeninę studiją turėjo Meno mokyklos rūmuose ant Pelėdų kalno. Trečiajame pastato aukšte buvo stiklo degimo krosnis, mėgintuvėliai, trintuvė maišyti dažams, kita reikiama įranga. Pasakojam, kad čia ji mėgdavo gerti kavą ir rūkyti papirosus „Laika“.

Stasiui Ušinskui darbuose visą gyvenimą talkino ir dešinąja ranka kūryboje buvo sesuo Filomena Ušinskaitė (1921-2003). Vėliau meno kelią pasirinko ir S. Ušinsko dukros dvynės architektė Vida ir dekoratorė, stiklo menininkė Jūratė Ušinskaitės. Antroji S. Ušinsko žmona Vitalija Blažytė irgi buvo žinoma menininkė.

Filomena Ušinskaitė vaikystę praleido Pakruojyje, o 1932 m. atvyko mokytis į Kauno „Saulės“ gimnaziją. 1943 m. baigė Kauno valstybinį taikomosios dailės institutą, vitražo ir teatro dekoratorės specialybę, vėliau ėmė šiame institute dėstyti.

„1986-aisiais, po 8 klasių baigimo, iš Jonavos atvykau į Kauną, įstojau į tuom. Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą mokytis stiklo specialybės. Turėdavome praktiką Kapsų gatvėje. Menu, ruduo, žiema – šalta, medinis namukas, kūrenamas krosnimi. Mus pasitikdavo močiutės amžiaus labai nekalbi moteris, duodavo užduotį ir išeidavo gerti kavos su papirosu dantyse. Ji buvo labai graži: įspūdingi, lenkti antakiai, tiesi nugara, aristokratiška, elegantiška laikysena. Tokia buvo mano pažintis su Filomena Ušinskaite“, – pasakojo Ž. Mirinavičius.

F. Ušinskaitė padėjo kurti broliui S. Ušinskui, tampriai buvo susijusi su įvairiais jo projektais, tad menotyrininkai iki šiol neatskiria, kuris darbas yra brolio, o kuris - sesers.

Vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių - Mažajai Kristaus Prisikėlimo bažnyčiai Kaune (Aukštaičių g. 6) 1944-1947 m. kurti 11 vitražų. Nors jų autoriumi laikomas S. Ušinskas, tačiau prie šio darbo daug prisidėjo Filomena Ušinskaitė ir Vitalija Blažytė. F. Ušinskaitė atliko nemažai projekto natūralaus dydžio piešinių ant kartono, prisidėjo prie stiklų dekoravimo piešimo.

„Kartais galima matyti portretų sprendimuose dvi skirtingas stilistikas: vieną grubesnę, labiau kapotą, o kitą - švelnesnę, lyriškesnę. Matosi ir galima spėti, kur yra brolio, o kur - sesers darbas. Dauguma foninių detalių - architektūrinių, taip pat peizažų yra kurti Vitalijos Blažytės“, - sakė tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.

Vienuolikoje vitražų atsispindi tikinčiosios, dvasingos Lietuvos ir universalių tikėjimo tiesų dermė. Juose vaizduojama: Mergelė Marija žengianti į dangų, laiminantis Jėzus Kristus, Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas (kuriame panaudotas Vitalijos Blažytės portretas), Dievas Tėvas, Angelas Sargas, koplystulpis, Aušros Vartų Mergelė Marija, Angelas bei Pieta.

F. Ušinskaitės kurtą meną ant stiklo galima išvysti ir Kauno klinikose. Kiti kūriniai yra pasklidę po Lietuvą, darbų yra ir Ukrainoje, Rusijoje.

Dirbdamas dailininko Kazio Varnelio namuose-muziejuje Vilniuje, Ž. Mirinavičius tyrinėjo archyvus ir aptiko F. Ušinskaitės paveikslą, paaiškėjo, kad ši menininkų pora artimai bendravo, susirašinėjo laiškais.

„K. Varnelis širdy nešiojosi didelę Filomenos meilę“, - teigė tyrinėtojas.

K. Varnelis buvo S. Ušinsko mokinys, jie turėjo bendrą studiją. Tuo metu K. Varnelis ir susibičiuliavo su F. Ušinskaite.

„Galbūt jie būtų tapę gražia šeima, bet K. Varnelis 1943 m. išvyko studijuoti į Vieną, o ji liko Kaune padėti broliui darbuose, auginti jo dukras, prižiūrėti jo sergančią žmoną bei rūpintis senstančia mama. 1944 m. Filomena trumpam nuvyko į Vieną, jie praleido dvi nuostabias savaites, dar kurį laiką susirašinėjo, bet, frontas juos perskyrė, krito geležinė uždanga ir K. Varnelis persikėlė į Ameriką. Laiškai, kuriuos skaičiau – kupini jausmų, skaitant net ašaros kaupiasi, „Titanikas“ nublanksta“, - teigė vitražo tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.

1960 m. Kaune duris atvėrė vaikų kavinė pasaka. Tai buvo pirmoji vaikams skirta maitinimo įstaiga visoje sovietų sąjungoje. Vilniuje vaikams skirta kavinė „Nykštukas“ buvo atidaryta po trejų metų.

Rekonstruojamai „Pasakai“ vitražus sukūrė Filomena Ušinskaitė, interjero dekoro darbus atliko dukterėčia Jūratė Ušinskaitė, o dukterėčia Vida Ušinskaitė buvo kavinės rekonstrukcijos architekte. 1971 m. jos pristatė keturis kavinės vitražus, sukurtus pagal poetės Salomėjos Nėries „Senelės pasaką“ (1937), kur veikėjai yra Sigutė, Eglė žalčių karalienė, miegantys nykštukai, ragana, vilkas su meška, žuvys po ledu. Vitražai turi pavadinimus: „Sigutė“, „Eglė žalčių karalienė“, „Pusnynuos nykštukai miega“ bei „Vilkas ir meška“. Vitražams buvo sukonstruotos specialios nišos-nameliai, parinkti trikampiai formatai, vitražai buvo apšviesti iš nugarinės pusės, kad dieną, naktį šviestų ir džiugintų lankytojus.

„Pasakos“ vitražai buvo sukurti S. Ušinsko dirbtuvėse Baritonų g. 6, Kaune. Brolis gamino Filomenai glazūras, stiklo dažus, jiedu kartu eksperimentavo. S. Ušinskas užrašuose 1969 m. rugsėjo 2 d. yra pažymėjęs: „Baltas matinis –

feles, vitražui restoranui „Pasaka“.

„Pasakos“ vitražai buvo sukurti technika, kurią ištobulino S. Ušinskas.

„Pirma, stiklai tarpusavyje sujungti ne švino siūlėmis (kaip būdinga klasikiniam vitražui), bet visas siūlių piešinys yra suvirintas iš metalo juostų, iš priekinės pusės stiklus priglaudžiant prie metalo plono vario juostomis, sutvirtintomis varžteliais. Tokiu būdu vitražo konstrukcija yra labai tvirta, vitražo kontūrinis piešinys (kompozicijoje esančias veikėjų figūras ar kitus kompozicinius elementus rėminantis metalo siūlių tinklas) yra nešančioji struktūra, todėl vitražui nereikia jokio papildomo sutvirtinimo. Antra, kiekvienas stiklas - tai vis kitoks technologinis stiklo dekoro eksperimentas. Kadangi naudota daugiausia bespalvio (langinio) stiklo, jam reikėjo suteikti spalvą ar faktūrą, tad naudotos įvairios spalvotos glazūros, emalės, prilydyto stiklo gabaliukai, suteikiantys stiklo paviršiui žėrėjimo; kiti stiklo dekoravimo būdai", - sakė vitražo tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.

Anot jo, šie vitražai atskleidžia Ušinskų technologinius ir meninius ieškojimus vitražų kūryboje.

„Tai yra solidus vitražų ansamblis, sukurtas brandžios menininkės F. Ušinskaitės, modernia XX a. 7-ojo - 8-ojo dešimtmečio kalba, kurioje girdimi kaunietiškojo art deco

Pasak vitražo tyrinėtojo Ž. Mirinavičiaus, S. Ušinskas buvo Lietuvos modernaus meno patriarchas, stipri asmenybė, padariusi didžiulę įtaką daugeliui menininkų. Daug nuveikė ir jo sesuo F. Ušinskaitė, kuri visą laiką buvo brolio šešėlyje – romi, kantri, darbšti, brolį globojanti, jo darbus daranti, jam daug padedanti.

„Jos romumas nulėmė, kad šiandien apie šią didžią asmenybę Lietuvos meno istorijoje žinoma nedaug. Labai tikiuosi, kad kai kurie S. Ušinskui priskirti darbai bus grąžinti F. Ušinskaitės autorystei“, - viliasi vitražo tyrinėtojas Ž. Mirinavičius.

Legendiniai „Pasakos“ vitražai iki 2025 m. liepos 27 d. eksponuojami Kauno paveikslų galerijoje, parodoje „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“.