Vienas sprendimas galėjo išgelbėti gyvybę: Kaune atverta ekspozicija apie žydų gelbėtojus

Kauno IX forto muziejuje duris lankytojams atvėrė nauja ekspozicija „Gelbėtojai“, skirta pagerbti žmones, kurie nacistinės okupacijos metais, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Ekspozicija pristatyta minint Lietuvos žydų gelbėtojų dieną – kovo 15-ąją, kai pagerbiami visi, kurie Holokausto metu pasirinko nepasiduoti blogiui ir padėti persekiojamiems žmonėms.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas pasakoja, kad nacistinės okupacijos metais Kaunas tapo vienu svarbiausių žydų gelbėjimo centrų Lietuvoje. Anot jo, nepaisant griežto režimo ir mirties bausmės grėsmės, miesto ir jo apylinkių gyventojai kūrė slaptus pagalbos tinklus. Žydų gelbėtojų socialinis sluoksnis buvo itin įvairus: mokytojai, dvasininkai, medikai, darbininkai, ūkininkai, studentai ir inteligentai.

„Labai džiaugiamės, kad atsirado tokia nuolatinė ekspozicija IX forte. Joje ne tik pasakojama apie tragiškus istorijos įvykius. Dar svarbiau, kad pasirinkta kalbėti apie žmones, kurie tamsiausiu metu pasirinko gėrį. Man atrodo, kad tai labai svarbi žinia“, – sako G. Žakas.

Muziejaus Ekspozicijų ir parodų skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas pabrėžia, kad kuriant ekspoziciją svarbiausia buvo parodyti žmogų – gelbėtoją ir jo pasirinkimą.

„Muziejaus ekspozicinė veikla nukreipta ne tik į istorinių faktų perteikimą, bet ir į visuomenės vidinių nuostatų formavimą jautriais istoriniais klausimais bei empatijos ugdymą okupacinių režimų persekiotiems žmonėms. Manome, kad efektyviausias būdas tai padaryti – atkreipti dėmesį į konkrečias žydų gelbėtojų biografijas. Lankytojas, pažindamas jų pasirinkimus ir vidinės stiprybės šaltinius, neišvengiamai pradeda kelti klausimus ir sau: kaip elgčiausi aš“, – sako jis.

Ekspozicija struktūruota į kelias temines dalis: „Keliai iš geto“, „Motyvacija“, „Grėsmė“, „Socialinis aspektas“ ir „Po Holokausto“. Anot pašnekovo, jose atskleidžiama, kokiais būdais žmonės buvo gelbėjami iš Kauno geto, kokios vidinės nuostatos skatino gelbėtojus rizikuoti ir kokią kainą jiems teko mokėti: „Viena iš dalių primena, kad mirties bausmė grėsė ne tik gelbėtojui, bet ir visai jo šeimai.“

„Potemėje „Keliai iš geto“ pristatomas gelbėtojų išradingumas ir drąsa. Vaikai būdavo išnešami maišuose, užmigdžius raminamaisiais vaistais, kūdikiai perduodami į šalia geto veikusius kūdikių namus, o kai kurie žmonės gelbėjosi įsiliedami į iš geto išvedamas priverstinio darbo kolonas“, – pasakoja V. Petrikėnas.

Ekspozicijoje įrengta ir tamsi patyriminė erdvė, kurioje lankytojas gali iš dalies pajusti slėptuvėse gelbėjamų vaikų išgyvenimus – nuolatinę baimę, alkį, dusulio pojūtį ir trapios vilties akimirkas. Šias patirtis, kurios dažnai buvo nutylimos daugelį metų po karo, perteikia išgyvenusiųjų citatos.

Pasitelktos ir šiuolaikinės technologijos. Lankytojai gali pakelti stacionarų telefoną ir išgirsti gelbėtojų biografijas, o ant Kauno miesto reljefinio plano projektuojamas pasakojimas apie vienos šeimos išgelbėjimą atskleidžia visą gelbėjimo proceso sudėtingumą.

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas G. Žakas sako, kad žydų gelbėjimo istorijos skiriasi detalėmis, tačiau jų esmė visada ta pati – išgelbėti gyvybę.

„Tos istorijos nėra kažkokios ypatingai skirtingos. Vienintelis tikslas buvo išgelbėti žmogų. Vieni gelbėjo pažįstamus kaimynus ar net savo gydytojus žydus, kurie gydė jų šeimas. Kiti slėpė visiškai nepažįstamus žmones – tokius, kurie naktį pasibelsdavo į duris ir prašydavo pagalbos“, – pasakoja G. Žakas.

Pasak jo, kai kuriose vietose žydai galėjo slėptis ilgiau, o kitur tekdavo nuolat keisti slėptuves, nes kildavo įtarimų, kad aplinkiniai gali išduoti.

G. Žakas primena ir daugybę lietuvių šeimų, kurios rizikavo savo gyvybėmis slėpdamos žydus. Tarp jų – Ona Jablonskytė-Landsbergienė, gelbėjusi žmones Kačerginėje, taip pat Čiurlionienės šeima. Neseniai pagerbti ir Liudo Mažylio seneliai, kurie taip pat slėpė žydus savo namuose. G. Žakas prisimena ir Vladą Varčiką, šeimas radusį bent pusšimčiui žydų vaikų.

Tačiau gelbėjimo istorijos turėjo ir skaudžią pokario pusę. Pasak G. Žako, kai kurie išgelbėti vaikai, ilgai gyvenę pas gelbėtojus, po karo nebenorėdavo grįžti pas savo biologinius tėvus.

„Ateina tėvai pasiimti vaiko, o jis sako: aš jūsų nepažįstu, mano tėvai yra čia. Tai buvo dar viena tragedija“, – pasakoja bendruomenės vadovas.

Šiandien Kauno žydų bendruomenė stengiasi puoselėti gelbėtojų atminimą. Gyvų gelbėtojų likę labai nedaug, tačiau, pasak G. Žako, bendruomenė palaiko ryšius su jų vaikais ir anūkais, organizuoja pagerbimo renginius.

Pasak jo, ekspozicija „Gelbėtojai“ turėtų paskatinti lankytojus ne tik susipažinti su istorija, bet ir susimąstyti apie asmeninę atsakomybę.

„Gelbėtojų istorijos primena, kad net ir pačiose sudėtingiausiose situacijose žmogus turi pasirinkimą – nusisukti arba padėti. Ir kartais būtent vieno žmogaus sprendimas gali išgelbėti gyvybę“, – sako G. Žakas.

Nuolatinę Kauno IX forto muziejaus ekspoziciją „Gelbėtojai“, kuri pristato žydų gelbėjimo Kaune istoriją, galima aplankyti muziejaus darbo laiku. Daugiau informacijos skelbiama muziejaus interneto svetainėje.