Valgykloje „Prie Soboro“ performansą atlikusi A. Bagdžiūnaitė: „Siekiu užmegzti santykį su sovietmečiu gimusia karta“

Menininkė, kuratorė ir tyrėja Agnė Bagdžiūnaitė tyrinėja darbo istoriją, ypač moterų darbo patirtis sovietmečiu ir 1990-aisiais Lietuvoje. Archyve ji yra sukaupusi daugiau kaip 30 interviu su buvusiomis Kauno tekstilės fabrikų darbuotojomis. Ji analizuoja lyties, darbo ir atminties sankirtas posovietinėje erdvėje, atskleidžiant sudėtingą istorinės kaitos dinamiką. Tad ir savo pasirodymui „Kas lieka“ ji pasirinko atspindėti vienos sovietmečio darbininkų valgyklos darbuotojos gyvenimo istoriją.

Pasirodymą menininkė surengė vienoje iš nedaugelio Kaune išlikusių nuo sovietmečio veikiančių maitinimo įstaigų – valgykloje „Prie Soboro“. Laisvės alėjoje ji duris atvėrė dar 1961 m. Vaidinime menininkė rėmėsi archyvine medžiaga bei vienos Panevėžio valgyklos vedėjos gyvenimo istorija. Beje, ši moteris valgykloje dirba iki šių dienų.

„Jos pasakojimas gana autentiškas. Norėjosi užmegzti dialogą su sovietmečio karta. Kai pagalvoji apie valgyklos vedėją ir valgyklą Kaune, kuri savo interjeru dar labai mena praeitį, pirmiausia į galvą ateina valykla „Prie Soboro“, tad čia ir surengtas pasirodymas“, – teigė menininkė A. Bagdžiūnaitė.

Pašnekovė atskleidė, kad pagrindinė pasirodymo „Kas lieka“ mintis – meno pagalba užmegzti dialogą su sovietmečiu gimusia ir gyvenusia karta. Menininkė vaidinimą iki šiol buvo atlikusi Panevėžyje ir Nidoje.

„Pasirodyme siekiu išryškinti didelę problemą – nesusikalbėjimą tarp kartų ir vienas kito nesupratimą. Bandymas suprasti man atrodo labai svarbus. Daug blogų dalykų gimsta iš nesusišnekėjimo, ypač dabar, kai naudojamasi medijomis, jos plačiai prieinamos. Į pasirodymus atvyksta įvairių kartų žmonės, bet visada norisi, kad ateitų daugiau vyresnių ir mes galėtume atvirai pasikalbėti, padiskutuoti apie tai, kas rodoma. Vaidinant Nidos bendruomenei viešojoje bibliotekoje vyresnių žiūrovų susirinko daugiau, vyko stiprus pokalbis ir kilo labai daug klausimų. Man labai įdomu, kaip vyresnė karta priima šitą siūlomą dialogą“, – kalbėjo A. Bagdžiūnaitė.

Vaidinime menininkė naudojo vieną desertą – varškės spurgas, kuriomis pavaišino susirinkusiuosius.

„Vieta, apie kurią pasakoju vaidinime, garsėjo legendinėmis spurgomis, už tai jos tapo personažu“, – pažymėjo pašnekovė.

Vaidinime „Kas lieka“ bandoma atskleisti, ką reiškė sovietmečiu ilgus dešimtmečius dirbti fabriko valgykloje, kur pietauti atvykdavo tūkstantis ir daugiau žmonių. Ką reiškė į darbus sugrįžti vaikui sulaukus vos 8 mėnesių, kaip atrodė gyvenimas dirbant aukščiausios 6-tos kategorijos virėja, paminimas ir darbas „Nevėžio“ restorane Panevėžyje ar dalyvavimas konkursuose „Dainavos“ restorane Vilniuje bei kt.

„Ji pradėjo ruošti

balius, labai gerai ruošė, tapo labai garsia virėja. O kokie baliai

Performanse atskleidžiama, kad valgyklos darbuotoja sovietmetį prisimena nostalgiškai, šviesiai, o į šias dienas žvelgia kitaip. Analizuojama, kodėl ji taip galvoja, ką tokio ji paliko tame laikmetyje?

„Manęs vis klausia: bet kaip čia su tuo sovietmečiu? Nieko blogo negaliu pasakyt, o ką aš gero turiu pasakyti apie šį laiką? Net nežinau...“, – svarsto veikėja, taip kviečianti diskusijai po vaidinimo.

Menininkė A. Bagdžiūnaitė teigė, kad fabrikų valgyklos išliko tarsi nebylus pramoninio darbo ir okupacijos paminklas.

„Performansas atveria daugiasluoksnį atminties, tapatybės ir virsmo vaizdinį bei kviečia apie tai padiskutuoti“, – sakė A. Bagdžiūnaitė.