Tarpukariu nefasadinėmis Kauno gatvėmis pasivaikščiojus – miesto kontrastai vertė aiktelėti

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomi 836 fotografo Antano Ingelevičiaus negatyvai. Tai tik dalis jo kūrybos, kur kita – iki šiol nežinoma. Muziejuje saugomuose negatyvuose vyrauja XX a. 3–4 deš. pr. Kaunas, „Vilkolakio“ teatras, kultūros atstovai, meno darbų reprodukcijos (tarp jų M. K. Čiurlionio), taip pat draugų bei artimųjų atvaizdai ir net peizažai.

Kūrėjo palikimas išsamiausiai atskleistas Lietuvos nacionalinio muziejaus knygoje „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“ (sudarytojai Gytis Grižas ir Vitalija Jočytė, 2024). Leidinyje pažymima, kad A. Ingelevičius vienintelis užfiksavo Kauno žemiausio socialinio sluoksnio gyvenimą. Jis mėgo klajoti šalutinėmis miesto gatvėmis ir fiksuoti nepagražintą miesto kasdienybę.

Kaip Kaunas atrodė vos tapęs laikinąja Lietuvos sostine? Centre arkliai traukdavo „konkę“, kapstydavosi vištos, kiemuose džiūdavo patalai, senamiestyje ganydavosi karvės. Dar 1923 m. miesto svečius pasitikdavo duobėtos gatvės, vežimai, purvas, musės ir dulkių debesys. Aplink stovėjo medinės pašiūrės su pakrypusiomis tvoromis ir lauko tualetais. Gatvėse buvo atviri srutų kanalai, mat iki 1927 m. mieste nebuvo kanalizacijos. Visgi, tai netrukdė plėtotis kultūriniam gyvenimui: šalia kulniuodavo pasipuošusios ponios ir ponai, vykdavo iškilmingos vakarienės, diplomatų susirinkimai, bohemos sambūriai.

„Negrįstos ir vietomis nepravažiuojamos gatvės, su atvirais srutų kanalais, nevalyvai iš lentų sukaltos medinės pašiūrės ir lauko tualetai, pakrypusios kaimiškos tvoros, o kiemuose kur bepažvelgsi – sukabinti skarmalai, išmėtyti rakandai. Purvas ir skurdas. Be kanalizacijos, be vandentiekio, o kai kur ir be elektros. Taip gyveno varguoliai, kurių teritorijoje retai apsilankydavo fotografai“, – knygoje „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“ rašė dailės istorikė dr. Margarita Matulytė.

Nereprezentatyvusis Kaunas su griūvančiais medinukais, vargšų kvartalais, įvairiais užkaboriais, tarpuvartėmis bei miesto pakraščiais netruko patraukti Antano Ingelevičiaus dėmesio. XX a. 3 deš. pab. - 4 deš. jis įamžino apie 160 Kauno vietų, esančių Senamiestyje, Naujamiestyje, Žaliakalnyje ir miesto pakraščiuose.

Jis fiksavo medinį, griūvantį Kauną, Nemuno krantinėje skalbiančias skalbėjas, ant tvoros užsikabarojusį katiną, senamiestyje melžiamą karvę su matomu pieno garu, laikraščių pardavėją, sukrypusias lūšnas prie Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčios ar LR Prezidentūros, elgetas prie Švč. Trejybės bažnyčios ir kitur. Jis aktyviai fiksavo „Brazilką“ – medinį iš Amerikos sugrįžusių neturtingų emigrantų rajoną.

Laikinoji sostinė didžiavosi pastatytais naujais reprezentaciniais pastatais, mokyklomis, muziejais, bankais, bibliotekomis ir kt. Iki 1937 m. mieste buvo pastatyta daugiau kaip 10 tūkst. pastatų. To A. Ingelevičiaus nuotraukose neišvysite, jis stengėsi įamžinti nefasadinį Kauną.

Ilgainiui miestas stipriai persimainė, nebeliko „Brazilkos“ ir „Argentinkos“ sulipdytų namelių, juos pakeitė nauji, dažniausiai mūriniai. Vertingas medinis Kauno paveldas tapo saugomas ir tvarkomas. Tarpukario Kauną reprezentuojanti modernizmo architektūra pateko į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, būtent ji pristato laikinosios sostinės laikotarpį pasauliui. Senasis, nefasadinis, tačiau unikalus Kaunas teliko A. Ingelevičiaus nuotraukose. Jo jau nebėra.

Lietuvos nacionalinio muziejaus muziejininkas, vienas iš knygos „Antanas Ingelevičius. Fotografo archyvas“ (2024) sudarytojų Gytis Grižas akcentavo, kad A. Ingelevičius buvo išskirtinis fotografas, žvelgęs į Kauną kitokiu žvilgsniu, nei dauguma. Jo archyve fasadinio Kauno – vos kelios fotografijos, o visa kita – neįprasta, keista.

„Jis ieškojo kontrasto, kad matytųsi miesto užkaboriai. Gali būti, kad jis fiksavo tai, kas jau greitai išnyks moderniame Kaune, pvz., medinius kiemus, medinius sandėliukus. Tiesa, parodoms jis atrinkdavo kitokias nuotraukas: labai mėgo atspindžius, kontrinę

Tiriant A. Ingelevičiaus archyvą, muziejininką nustebino meistriškai atspindėta žmonių nuotaika.

„Nuotraukos „žvaigždės“: Vydūno alėjoje 1934 m. užfiksuota mama, vedanti vaiką. Net fotografuojant iš nugaros jam pavyko atspindėti nuotaiką: mama supykusi, o vaikas susitraukęs, nepatenkintas, prasikaltęs. Per ekskursijas klausdavau dalyvių, ką jaučia žvelgdami į šią nuotrauką, visi įvardindavo įtampą, vaiko nusiminimą. Koks geras fotografas, net po tiek metų žvelgiant į iš nugaros nufotografuotus žmones galima pajusti jų jausmus! Kitoje nuotraukoje sužavėjo įamžintas Kauno pilies bokštas, su aplink matomomis medinėmis trobelėmis. Pamatęs šią fotografiją įsijungiau į A. Ingelevičiaus kūrybos tyrimą. Dėmesį traukia ir nuotrauka, kur matyti, kaip vaikai eina per šlapią lieptelį į Santakos pliažą. Dėmesį patraukė nuotraukos su elgetomis, sėdinčiomis prie bažnyčios, senojoje turgaus rinkoje įamžinti turgaus prekybininkai, skaičiuojantys centus ar daržoves perkanti inteligentiška mergaitė. A. Ingelevičiaus nuotraukos jausmingos, o portretai – itin geri“, – teigė G. Grižas.

Kauno paveikslų galerijoje 2023 m. pristatydamas parodą „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ muziejininkas G. Grižas pateikė interaktyvų žemėlapį, su sužymėtomis A. Ingelevičiaus XX a. 3 deš. pab. - 4 deš. fotografijomis. Ir dabar galima išvysti 160 fotografuotų senojo Kauno vietų bei palyginti, kaip miestas per šimtmetį pasikeitė. Čia – Žaliakalnis su Pelėdų kalnu ir „Brazilka“, Senamiestis su vidiniais kiemais bei Naujamiestis.