Tarpukario modernizmas Kudirkos Naumiestyje: mokytojų Gelmboldų namas ir po miestą pasklidę tulpių motyvai

Po Kudirkos Naumiestį vedžioja ir apie tarpukario pastatus pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius, istorikas Aurimas Kanapkis.

Miestelis seniau turėjo skirtingus vardus: nuo XX a. jis vadintas Naumiesčiu, o kai kur dar Vladislavovu. 1934 m. miestas gavo Kudirkos Naumiesčio pavadinimą, taip pagerbiant Lietuvos himno autorių Vincą Kudirką. Tarpukariu čia gyveno 3,5 tūkst. gyventojų, dabar – kiek daugiau, nei tūkstantis.

„Jei tarpukariu pažiūrėtume pro šio namo langą (kur vėliau buvo pastatytas muziejus), pamatytume vėlyvojo baroko šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, restoranus, cukraines – gyvenimas čia virė“, – tikino jis.

Kudirkos Naumiestis konkuravo su čia pat, už Širvintos upės tilto esančiu Širvintos miesteliu. Tarp šių miestų nuolat vyko žmonių judėjimas. Seniau už tilto buvo Prūsija, Vokietija, o dabar – Rusijai priklausanti Kaliningrado sritis, už upės iškart prasideda karinis poligonas.

Prie Širvintos tilto išliko XIX a. sodintos liepos, grindinys, senieji laiptai į muitinę. Tarpukariu per sieną kasdien pereidavo apie porą šimtų žmonių. Vokiečiai į Kudirkos Naumiestį keliaudavo pirkti maisto, o lietuviai į Vokietiją – dviračių, pramoninių prekių.

„XIX a. pab.-XX a. pr. iš Naumiesčio per Širvintą žmonės masiškai vykdavo į Ameriką. Juos vadino „amerikantais“. Knygnešiai, bundistai, socialistai per sieną keliaudavo slapčia, greičiausiai per upės brastą. Patekti į Vokietijos, Latvijos ar Belgijos laivus, siekiant išplaukti į Ameriką, atsieidavo nemenkus pinigus“, – pažymėjo istorikas.

Širvinta po karo liko visiškai sunaikinta. „Pažvelgus už upės matyti skirtumai tarp civilizacijų. Sovietų valdžia sąmoningai siekė sunaikinti Širvintos miestą. Širvinta yra vienintelis Europos miestas, neatstatytas nuo Antrojo pasaulinio karo“, – teigė A. Kanapkis.

Priešais Širvintos tiltą stovi 1930 m. statybos tautinio stiliaus paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Vincas Grybas), kad jis saugotų sieną, kuri nesikeičia jau 600 metų. Paminklas simbolizuoja lietuviškos medinės bažnyčios varpinę, papuoštą Gedimino stulpais, Vyčiu.

Kudirkos Naumiestyje tarpukariu veikė kino teatras „Vilnius“, restoranai, viešbutis, cukrainės. Gyventojai rinkdavosi į šventes: aktyviai dalyvaudavo Šaulių sąjungos minėjimuose, o didžiausia švente tapo Vinco Kudirkos paminklo atidengimas 1934-aisiais. Spauda, kiek perspaudusi rašė, kad susirinko net 10 tūkst. žmonių. Kartu buvo paminėta ir Šaulių sąjungos įkūrimo 15 metų proga. Į renginį atvyko Antanas Smetona, Kazys Grinius. Prie paminklo iškilo scena, sakytos sveikinimo kalbos, bet daugiausiai reiškėsi politikai – skulptoriui V. Grybui nebuvo suteiktas žodis.

Buvę „varpininkai“, prezidentas K. Grinius, signataras Justinas Staugaitis susirinko klebonijos sode, kur stovėjo kioskeliai su maistu, jie vaišinosi, sakė kalbas, šventė. Paprastiems svečiams buvo skirta lauko virtuvė, kurioje šauliai virė sriubą.

Tarpukariu miestelyje veikė daug savanoriškų organizacijų, kūrėsi socialinės rūpybos draugijos. Tautiškumu rūpinosi Šaulių sąjunga, veikė Lietuvos katalikių moterų draugija, Lietuvos katalikų blaivybės draugija; ateitininkų,

pavasarininkų, skautų, angelaičių

1929-1940 m. miesto burmistru darbavosi vargonininkas, chorvedys, kompozitorius Zigmas Skirgaila. Jis propagavo tautiškumą, kultūrinį gyvenimą. Jo rūpesčiu miestelyje buvo pastatytas V. Kudirkos paminklas, mokykla.

Tarpukariu prasidėjo miesto gražinimas, bandytas įgyvendinti miesto sodo konceptas: sodinti medeliai, tvarkyti šaligatviai, miesto grindinys. 1934 m. iš dalies Turgaus aikštės buvo suformuotas skveras, atidengtas Vinco Kudirkos paminklas (skulpt. V. Grybas), stengtasi kurti reprezentacinę erdvę, nes priešais paminklą buvo miesto valdyba. Jos pastatas neišliko, nes 1944 m. visas Kudirkos Naumiestis buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Tačiau išliko gatvių tinklas – taisyklingi kvadratai, suformuoti XVII a.

Kudirkos Naumiestyje telkėsi nemažos vokiečių ir žydų bendruomenės, veikė žydų štetlas, stovėjo dvi sinagogos.

„Tarpukariu lietuviai stengėsi „atlietuvinti“ visas erdves, tad iš dalies Turgaus aikštės suformavo skverelį V. Kudirkos paminklui. Kilo dideli konfliktai su žydais, nes sumažėjo jų prekybos vietų aikštėje. Galiausiai jie susitaikė, kad miesto centre bus lietuvių tapatybės formavimui, tautos telkimui skirta erdvė“, – sakė A. Kanapkis.

Įdomu, kad XX a. 3 deš. pab. buvo suorganizuota grupė, turėjusi pasirūpinti V. Kudirkos paminklo statyba vietoje, kur jis gyveno paskutinį pusmetį.

„Iš Kauno atvykę atstovai nustatė, kad namelis prastos būklės, neverta ten nieko daryti, verčiau pastatyti kokybišką mokyklą, mat iki tol vaikai ugdyti pastate, kur sienos žiemą užšaldavo, mokiniai nuolat sirgdavo. Nutarta šalia V. Kudirkos namelio pastatyti modernią mokyklą ir atminimo biustą“, – dėstė A. Kanapkis.

Vytauto gatvėje mūrinė V. Kudirkos pradžios mokykla duris atvėrė 1932 m. (inžinierius Jonas Salenekas). Pastatas išsiskiria lygiomis, aiškiomis linijomis, jo frontone – Vytis. Mokyklos viduje matyti „Tautiškos giesmės“ žodžiai, o sienas puošia nutapytos tulpės – tarpukario simbolis.

Prie paradinio įėjimo turėjo atsirasti bronzinis V. Kudirkos biustas, kurtas V. Grybo, bet taip neįvyko.

„Jis sukūrė biustą, bet greičiausiai jam nepatiko, tad sudaužė. Laikraščiai rašo, kad netyčia bevežant, liedint biustą jis sudužo ir panašiai, bet skaitant V. Grybo susirašinėjimo laiškus su skulptoriumi P. Rimša galima įtarti, kad menininkui greičiausiai nepatiko, ką sukūrė, tad sunaikino. Skulptorius pažadėjo pastatyti V. Kudirkai paminklą ir už tai neėmė honoraro, tik paprašė suaukoti pinigus už medžiagas“, – pasakojo istorikas A. Kanapkis.

Į mokyklos atidarymą atvyko Širvintos miesto burmistras ir mokyklos direktorius, atvažiavo tuometis Lietuvos švietimo ministras Konstantinas Šakenis.

„Nuotekų valymo sistemą projektavęs inžinierius, norėdamas parodyti, kaip gerai veikia nusėsdinimo šuliniai, iš paskutinio pasisėmė puodelį vandens, atsigėrė ir pasiūlė ministrui K. Šakeniui...“, – šypsodamasis kalbėjo istorikas.

Mokykla buvo labai moderni: įrengtas vandentiekis, prausyklos, tualetai, centrinis šildymas, radiatoriai, kanalizacija, vietinė nuotekų valymo sistema. Įstaigoje kartu mokėsi lietuviai, žydai, vokiečiai ir lenkai.

1938 m. buvo pastatytas miestelio modernizmo perlas – vokiečių Artūro ir Lidijos Gelmboldų namas (S. Dariaus ir S. Girėno g. 35). Jis atsirado vietoj buvusios senos mokyklos, statytos dar Prūsijos karalystės (XVIII a. pab.-XIX a. pr.).

Pastato I a. veikė vaistinė ir laboratorija, kur gaminti vaistai, greičiausiai buvo ir butas vaistininkui, o II a. gyveno Artūras ir Lidija Gelmboldai. Šalia virtuvės buvo suprojektuotas kambarėlis tarnaitei. Apie šeimą žinoma nedaug: Artūras buvo Kudirkos Naumiesčio skautų būrelio vadu, su žmona Lidija dalyvaudavo liuteronų susirinkimuose, abu dirbo mokytojais mokykloje, Artūras mokė muzikos.

„Tai miestelio pasididžiavimas – vienintelis modernizmo architektūros gyvenamasis namas Kudirkos Naumiestyje! Jei perkeltume į Kauną, jis nesiskirtų nuo Žaliakalnio vilų. Tai ypatingos vertės pastatas, tačiau jis nėra saugomas, neturi atminimo lentelių, o I a. įrengti socialiniai būstai“, – sakė A. Kanapkis.

Žinoma, kad A. ir L. Gelmboldai vaikų neturėjo, po karo pasitraukė į Vokietiją. Jų namuose darbavosi lietuvė tarnaitė.

„Ji pasakojo, kad Gelmboldai buvo baisiai griežti. Kartą besitvarkydama ji numetė vazą, ši sudužo, už tai nuo Artūro gavo stipriai lupti“, – pasakojo A. Kanapkis.

Namo vidus stipriai pakeistas, tačiau išliko originalūs laiptinės langai. Pašnekovas pažymėjo, kad II a. buto gyventojai stengiasi išsaugoti autentiką: išlaikė duris, vyrius, langų motyvus. Per karą pastatas nenukentėjo, buvo nacionalizuotas, jame veikė bendrabutis.

Ant Šešupės 1940 m. baigta statyti modernizmo stiliaus hidroelektrinė su lėkštu stogu, aiškiu langų ritmu. Buvo įmontuotos dvi turbinos, atvežtos net iš Prancūzijos. Iki tol mieste veikė kuru kūrenama elektros stotis. Pastatą planuota aptinkuoti, tačiau iki Antrojo pasaulinio karo nespėta. Hidroelektrinė turėjo teikti šviesą Kudirkos Naumiesčiui ir elektros energiją Sintautų pieninei. Hidroelektrinė nustojo veikti 1970 m.

Apie 1990 m. pastate veikė kavinė, po to kilo gaisras, dabar iš statinio belikę griuvėsiai.

„Dabar hidroelektrinės vaizdas labai liūdnas. Ji sugriuvusi, pamatai paplauti. Gaila, kad nyksta tokie statiniai“, – pažymėjo A. Kanapkis.

Vaikštant Kudirkos Naumiestyje galima pamatyti tarpukario dekoro elementą – tulpę. Ja papuošti V. Kudirkos tilto turėklai, medinio namo durys ir mokyklos vidaus sienos.

Tulpėmis buvo papuoštas 1938-1939 m. pastatytas Vinco Kudirkos tiltas. Ant jo buvo ir Juozo Zikaro sukurtas V. Kudirkos bareljefas.

Po karo sovietinei vadovybei nutarus pašalinti visus su Lietuvos herojais susijusius simbolius, suskubta paslėpti ant tilto buvusį bareljefą su V. Kudirkos atvaizdu, deja, kitas bareljefas su tilto pastatymo data neišliko.

„Tilto bareljefą su V. Kudirkos atvaizdu naumiestietis Juozas Šipaila paslėpė po savo naujai statomo namo grindimis ir apie 1990-uosius ištraukė, dabar jis saugomas muziejuje, dar galima įžvelgti kulkų žymes. Bareljefas buvo įdėtas tarp stilizuotų tulpių. Tai tarpukarinio tautinio stiliaus paieškų atspindys“, – aiškino A. Kanapkis.

Tilto turėklus su stilizuotomis tulpėmis nukalė Kudirkos Naumiesčio šaltkalvis, vokiečių kilmės lietuvis Simonas Remezaitis.

Tulpių motyvas išliko ir dar vienoje miestelio vietoje – ant Vytauto g. stovinčio sodybinio tipo miestiečio namo. Istorikas jas pristatė, kaip zanavykiškas-suvalkietiškas tulpes.

Mieste turėjo atsirasti dar vienas tarpukario modernizmo statinys – Tautos namai.

Burmistas Z. Skirgaila prezidentui A. Smetonai apie 1937-1938 m. laiške rašė, kad Širvintoje vokiečiai pastatė gražius jaunimo namus, o čia nėra, tad derėtų pastatyti Tautos namus, tam reikia pinigų. Burmistras rašė, kad tai pirmas šalies miestas, kurį pamato iš Vokietijos atėję žmonės, tad reikia tinkamai jį reprezentuoti. Jis įsivaizdavo Kudirkos Naumiestį, kaip turizmo traukos objektą.

Tautos namuose turėjo atsirasti V. Kudirkos muziejus, kino salė, restoranas, viešbutis, telegrafas, turizmo ir informacijos centras, renginių salė, čia turėjo vykti kultūrinė veikla. Pastatą planuota statyti prie pat Širvintos upės, Širvintos take.

Buvo parengtas projektas, atspindintis tarpukario tautiškumą, modernizmą, planuoti dekoro elementai – stilizuoti augaliniai motyvai, tulpės duryse ir turėkluose.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas planus sugriovė, Tautos namai taip ir neiškilo.

Vienintelis Šakių rajono knygynas veikia Kudirkos Naumiestyje, Vinco Kudirkos muziejuje. Pasak istoriko, kitaip ir negali būti, juk Kudirkos Naumiestis buvo knygnešių kraštas. Čia rengtas „Varpas“, sprendėsi slaptos spaudos gabenimo reikalai, čia gyveno V. Kudirka, K. Grinius, veikė knygnešys Juozas Bagdonas.

Mieste išliko knygnešio Antano Baltrušaičio-Antanėlio namas, kuriame XX a. pr. įsikūrė pirmasis Naumiesčio knygynas. 1901 m. jis įsigijo šį pastatą, įkūrė krautuvę ir pradėjo prekiauti smulkmenomis, o po prekystaliu slapčia pardavinėdavo lietuviškas knygas. 1904 m. panaikinus spaudos draudimą J. Baltrušaitis lietuviškomis knygomis pradėjo prekiauti atvirai. Knygynas veikė iki 1944 m.

„Siekiant atminti J. Baltrušaitį ir atkreipti dėmesį į knygos, kultūros reikšmę nusprendėme, kad būtų graži idėja atidaryti knygyną. Sėmėmės iš tarpukario – jie žmogaus atminimui pastatė ne vien paminklą, bet ir atidarė mokyklą. O mes atidarėme knygyną, kad būtų ir atminimas, ir nauda“, – kalbėjo istorikas A. Kanapkis.

Knygyne yra knygų ir vaikams, ir suaugusiesiems. Asortimente – istoriniai leidiniai, romanai ir kt. Čia prekiaujama leidyklų „Alma littera“, „Misteris Pinkmanas“, „Odilė“, „Baltos lankos“, „700 eilučių“ ir net kauniečių „Žalio kalno“ leidyklos knygomis.

„Esu šakietis. Vaikystėje važiuodamas pro Kudirkos Naumiestį susimąstydavau, kodėl šis miestas turi kitokius pastatus, nei kitur? Pradėjęs čia dirbti, tyrinėti, domėtis vietine istorija pamačiau, kiek daug šiame krašte visko įvyko: gaudynės tarp knygnešių ir žandarų, kontrabandininkai, slaptas spaudos gabenimas, o kur dar meilės istorijos ar LDK laikotarpis. Galima filmus statyti! Net tokiuose paribiuose vyko ir vyksta labai dideli dalykai“, – intrigavo A. Kanapkis.

Pernai jis rengė parodą „Tautiška ir moderniška“, kvietė pažinti tarpukario modernizmą Kudirkos Naumiestyje. O kas toliau? „Gal pradėsime iš gyventojų rinkti nuotraukas su tarpukario interjerais? Tikiu, lauktų netikėti atradimai“, – atsisveikino pašnekovas.