Tarp juoko ir ašarų: Valstybės teatras karikatūrose ir šaržuose

Anuomet spauda beveik vienbalsiai teigė, kad profesionalus lietuvių teatras privalo paisyti ne tik meninių, bet ir socialinių bei politinių aktualijų. Žiūrovams spektaklis turėjo tapti išskirtine patirtimi.

Vos užgimusį, Valstybės teatrą visuomenė pradėjo plačiai aptarinėti periodinėje spaudoje. Apie jį rašė ne tik teatro meno raidą, profesionalumą, pasiekimus ir nuosmukius reflektuojantys kritikai. Požiūrį į tuometes šios srities aktualijas savitai išreiškė ir akylai jas sekę karikatūristai. Šmaikščių piešinių buvo galima rasti išskirtinai satyriniuose leidiniuose, kaip antai savaitraštyje „Kuntaplis“, kultūros kritikos žurnale „Vapsva“, taip pat kituose periodinės spaudos leidiniuose: „Meno kultūra“, „Sekmadienis“, „Diena“, „Aitvaras“ ir pan.

Satyrinę su teatru susijusią medžiagą straipsnyje „Lietuvių teatro (kontra)mitas satyrinėje tarpukario spaudoje“ apžvelgė Martynas Petrikas. Jis išskyrė tris satyros lygmenis: žemo normatyvumo (angl. low norm), arba pirmosios fazės, satyroje neatsiranda išjuokiamos visuomenės alternatyva. Antrosios fazės satyros pajuokos objektas – pačių visuomeninių konvencijų šaltiniai ir vertybės. Trečiosios fazės, arba aukšto normatyvumo (angl. high norm), satyros galutinę ribą žymi jos peraugimas į tragediją. Tai analizuojamos visuomenės dekonstrukcija, paprastai atliekama į kasdienybę pažvelgus iš logiškai pasirinktos, tačiau nuolat kintančios perspektyvos. Ištyręs „Kuntaplio“ ir „Spaktyvos“ satyrinius tekstus, M. Petrikas priėjo prie išvados, kad teatrui skirti tekstai gali būti pavadinti žemo normatyvumo satyra. Kreivas satyros veidrodis atspindėjo teatro ydas, tiksliau, vidinės jo egzistencijos ir jai taikomos ideologijos nesutaptį, bet pati ideologija čia nebuvo kvestionuojama. O kokiai satyros fazei galima priskirti gausias Valstybės teatro karikatūras?

Iš satyrinės spaudos buvo surinkta apie 50 karikatūrų bei šaržų, vaizduojančių teatro gyvenimo aktualijas ir ydas. Jose pro satyros akinius galima įžvelgti kone visą teatro istoriją.

Šiame straipsnyje nagrinėjamas karikatūros ir teatro aktualijų santykis. Kaip jie koreliavo, kur jų keliai išsiskyrė? Kokios teatro ydos hiperbolizuotos, o kokios – galbūt visai pelnytai šaržuotos?

Be to, reikia apsibrėžti, jog karikatūra – ne tik satyros forma, bet ir meno kūrinys, tam tikras paveikslas.

Prancūzijos sociologo Pierre’o Bourdieu teigimu, kūrinio suvokimas visada subjektyvus: kiekvienas kūrinys sukuriamas du kartus – autoriaus ir žiūrovo, tiksliau, visuomenės, kurios dalis yra žiūrovas. Meno kūrinio skaitomumas (tam tikro laikotarpio žmonėms) priklauso nuo to, kiek skiriasi kodas, kurio objektyviai reikalauja nagrinėjamas kūrinys.

Neatsiejamos tarpukario menininkų gyvenimo palydovės – ironija ir parodija. Jos reiškėsi viešose ir privačiose erdvėse, net akademinėje aplinkoje, buvo dažnos kūrėjų, ypač jaunųjų, viešnios bei akcentai. Tai atsispindėjo ir spaudoje. Taigi, karikatūras galime laikyti bohemiškumo išraiška.

Teatre, kaip ir kitose meno srityse, tarpukariu neapsieita be bohemiškų asmenybių. Viena jų – žymusis režisierius Borisas Dauguvietis, apie kurį pakalbėsime vėliau.

„Kuntaplyje“, „Aitvare“, „Meno kultūroje“, „Vapsvoje“, „Sekmadienyje“ ir „Dienoje“ publikuotos karikatūros pašiepia teatro vadovus, žiūrovus, repertuarą ir aktorius, teatro būklę, atsaką į teatro kritiką spaudoje bei išskirtinius 1940 metus.

Daugelio karikatūrų autorius – Borisas Jermolajevas, prisistatydavęs kaip Bor-Jer. Karikatūristas piešti mokėsi dailininko Vorobjovo studijoje, lankė Kauno meno mokyklą, Justino Vienožinskio tapybos ir Mstislavo Dobužinskio taikomosios grafikos studijas. Nuo XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigos spausdino karikatūras bei šaržus leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Kuntaplis“, „Diena“, „Sekmadienis“. Buvo Dailininkų ir Žurnalistų sąjungų narys.

1922 m. teatras buvo suvalstybintas ir pavadintas Valstybiniu dramos teatru (dar buvo vadinamas Valstybės teatro drama, Valstybės drama), 1925–1940 m. – Valstybės teatru.

1921 m. iš Dramos vaidyklos pasitraukus Juozui Vaičkui ir Aleksandrui Vitkauskui, Valstybės teatre dramos spektaklius iki 1931 m. režisavo Konstantinas Glinskis, nuo 1923 m. – ir Borisas Dauguvietis.

Glinskio režisūra buvo saikinga, konservatyvi, vengta naujovių bei eksperimentų. Daugiausia jis statė estetiškas salonines melodramas ir komedijas, kuriose svarbiausias buvo aktorius. B. Dauguviečio spektaklių režisūra bei vaidyba dažnai būdavo skubotos, paviršutiniškos, nes siekta gausesnio teatro repertuaro, pritraukti žiūrovų. Visgi kai kurie spektakliai išsiskyrė kūrybiškumu, režisūriniu talentu, sceniniais eksperimentais, turi raiškaus teatrališkumo, sąlygiškumo, vizualumo elementų. Deja, karikatūrų iš šio Kauno laikotarpio rasti nepavyko.

Nuosekli aktoriaus ir režisieriaus B. Dauguviečio karjera Valstybės teatre iliustruoja išpildžiusius politinės galios lūkesčius. Šis menininkas buvo pagrindinis aptariamo teatro režisierius nuo pat savo darbo pradžios 1923 m. iki nepriklausomybės praradimo 1940-aisiais.

Jo darbo metodas rėmėsi aktoriumi – režisūra čia dažniausiai funkcionuodavo kaip pagalbinis elementas ir retai virsdavo kūryba: režisierius parinkdavo atlikėjus, nurodydavo mizanscenas, prižiūrėdavo repeticijų eigą, rūpinosi scenografija bei apšvietimu. 1935-aisiais į Klaipėdą buvo perkeltas lig tol uždarytas Šiaulių dramos teatras – B. Dauguvietis spėjo padirbėti ir čia. Karikatūrose jis vaizduotas kaip ypač svarbus asmuo, pavyzdžiui, susidvejinęs rimtai diskutuojantis pats su savimi.

Hiperbolizuotas ne tik režisieriaus auskaras, bet ir platūs užmojai. Pasak jo dukters Galinos Dauguvietytės, net namuose nesibaigdavęs spektaklis, nes tėvas buvęs grandiozinis humoristas; teatras jam buvo visas gyvenimas, todėl išėjimas į pensiją paveikęs labai skaudžiai. Karikatūristams pro akis nepraslydo ir bohemiškas režisieriaus gyvenimas: su draugais jis mėgdavo leisti laiką „Božegraikoje“ bei kitose Kauno kavinėse.

1929–1935 m. laikotarpis laikomas išskirtiniu dėl režisūros, vaidybos, scenografijos ir teatro pedagogikos pokyčių. Lietuvių teatro režisieriais tapo Andrius Oleka‑Žilinskas ir Michailas Čechovas. Jie pradėjo plėtoti konceptualios režisūros principus, dirbdami su aktoriais, scenografais, kompozitoriais, tobulino režisūrinio darbo metodiką.

Ne mažiau svarbus buvo A. Olekos-Žilinsko, kaip režisieriaus ir teatro direktoriaus, vaidmuo. Karikatūrose jis vaizduojamas stiprus, atletiškas, teatrą laikantis ant savo galingų pečių. Deja, Valstybės teatrui A. Oleka-Žilinskas tevadovavo trejus metus (1930–1933) – buvo priverstas atsistatydinti dėl nepagrįstų politinių kaltinimų bolševizmu, teatro rusifikavimu.

Pretendentų į Valstybės teatro direktoriaus vietą netrūko. Tarpukariu jam vadovavo Antanas Sutkus, Jurgis Savickis, Andrius Oleka-Žilinskas, Vaclovas Kasakaitis, Viktoras Žadeika ir astronomas Antanas Juška. Keičiantis teatro vadovams, karikatūrose buvo tikimasi, kad naujai atėjusysis teatrą „sutvarkys“. Išties, kiekvienas jų tvarkėsi savaip, netgi su savais skandalais, pavyzdžiui, Antanas Sutkus. Be A. Olekos-Žilinsko, didesnio karikatūristų dėmesio sulaukė tik Italijoje studijavęs Viktoras Žadeika.

Teatras turėjo kelti kultūrą, bet satyrinė spauda pastebėjo, kad netrūko žemesnės kokybės spektaklių. Be to, nuo 1925-ųjų scena dalijosi savarankiškos dramos, operos ir baleto trupės, buvo įkurtas Valstybinis baletas. Spektakliai negalėjo dubliuotis, o skirtingi žanrai konkuravo dėl žiūrovų dėmesio, tad šalia aukštos meninės vertės dramos veikalų atsirasdavo nesudėtingų komedijų bei melodramų.

Šaržuotas ir pats repertuaras. Šiuo aspektu paminėtinas paskutinis B. Dauguviečio spektaklis „Atžalynas“, kuriuo jis tarsi gulbės daina atsisveikino su teatru.

Teatro, ypač operos ir baleto, repertuarui kritikos atseikėta išties daug.

Iš visų atlikėjų labiausiai išskirtas solistas Kipras Petrauskas. Karikatūristų akimis, jis buvo didi asmenybė. Vaizduotos itin sėkmingos jo gastrolės. Žinoma, kad operos solisto atlyginimas už pasirodymus teatre beveik prilygo Valstybės Prezidento algai.

Bilietą į paprastą dramos trupės spektaklį buvo galima įsigyti vos už 50 centų, o norint apsilankyti premjeroje tekdavo mokėti net 7 litus. Brangiausiai kainuodavo bilietai į operą, ypač į tuos spektaklius, kuriuose dainuodavo to meto žvaigždė Kipras Petrauskas – 12 ar net daugiau litų.

Karikatūrose nepamiršti ir žiūrovai bei atsainus jų požiūris į teatrą. Nors lankytojų netrūko, visada pasitaikydavo tų, kas ateidavo tik savęs parodyti ar kitų pažiūrėti.

Išskirtinio karikatūristų dėmesio sulaukė 1940 metai, kai buvo „pasukta kairėn“ ir džiaugtasi atsikračius „smetoniškos“ dvasios.

Atsidūręs Švietimo ministerijos žinioje, t. y. tiesiogiai priklausomas nuo valstybės, teatras netrukus tapo nacionalinio biudžeto favoritu, ypač po 1926-ųjų perversmo. Jau 1924 m. Vyriausybė, iš dramos vaidinimų tikėdamasi 80 000 litų pajamų, dramos teatro išlaidoms skyrė beveik dvigubai didesnę sumą – 150 000 litų. „Scenos, muzikos ir dainos“ menas XX a. pirmosios pusės Lietuvoje atstovavo dar gyvam lietuviško reikalo kovų atminimui: XIX a. pabaigoje ne kas kitas, o teatras buvo pašauktas gaivinti ir platinti tautinę savimonę. Šis savitas statusas išliko ir tarpukariu, tačiau įgijo naujo tipo ideologijos apraiškų. Pirma, materialios Valstybės teatro sąlygos visą tarpukario dvidešimtmetį nuosekliai gerėjo. Jis ne tik turėjo nuolatinę „eilutę“ kasmetiniame valstybės išlaidų biudžete ir buvo dosniai remiamas net 4-ojo dešimtmečio ekonominės krizės sąlygomis, bet ir du kartus – 1923 ir 1930 m. – buvo kapitališkai suremontuotas. Po rekonstrukcijų Miesto teatras virto įspūdingais rūmais su erdviais vestibiuliais ir 763 vietų sale. Remontas taip pat tapo šaržuotojų objektu. Vienoje karikatūrų net siūlyta lauke palikti batus, kad nebūtų suteptas naujasis parketas.

Čia paminėta tik dalis spaudoje rastų karikatūrų, vaizduojančių teatro gyvenimo aktualijas. Buvo atrinktos tos, kurios smarkiausiai stengėsi „įžnybti“. Vis dėlto šaržuota gana švelniai, daugiausia pasitelkiant hiperbolės meninę išraišką ar kritiką – pristatant žiūrovų skonį, teatro repertuarą.

Visgi karikatūros gana taikliai atliepė scenos meno procesus bei pokyčius, gana greitai reagavo ir koreliavo su geltonosios ir oficialiosios spaudos straipsniais.

Karikatūros bei šaržai nesiūlė savo recepto, kaip pakeisti tai, kas kritikuojama. Nors vieni buvo kandesni, kiti – tiesiog smagūs, įžeidžiančių ar labai bjauriai apie teatro gyvenimą atsiliepiančių piešinių nepavyko rasti.

Taigi, galima sakyti, kad karikatūros balansavo tarp juoko ir ašarų – vienos stengėsi linksmai parodyti ydas ar išskirtinius menininkų bruožus, o kitos visgi „skundėsi“ teatriniu gyvenimu, repertuaru bei panašiais dalykais.