Skulptūros mieste: kūriniai, kurių vertę patikrina laikas

Vieni meno kūriniai gyvena tiek, kiek trunka paroda, kiti – kol išlieka aktualūs. Tačiau yra ir tokių, kurie, atsiradę mieste, tampa jo dalimi ilgam. Jų neperkelsi, nenukabinsi ir nepakeisi – jie lieka, kinta kartu su aplinka ir pamažu įauga į miesto savastį. Būtent tokius ženklus kuria skulptorius, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto dėstytojas, doc. Tadas Vosylius.

Jo darbai šiandien jau pažįstami daugeliui kauniečių – nuo virš Laisvės alėjos stogų pakibusios „Valties“ iki Botanikos sode nusileidusios „Planetos X“, bėgančių žirgelių ar miesto prieigose pasitinkančio Tauro. Pasak T. Vosyliaus, kuriant viešajai erdvei svarbiausia ne pats objektas, o gebėjimas „perskaityti“ vietą. „Man vienas svarbiausių dalykų yra surasti vietą – suprasti, ką ji reiškia, kokią turi problematiką. Tik tada atsiranda kūrinys. Jeigu nėra ryšio su vieta, jis tampa tiesiog dekoratyvus dalykas. O kai tas ryšys atsiranda, tada jis gali veikti kaip ženklas“, – kalba skulptorius.

Kūrinio atsiradimas mieste, anot jo, niekada nėra galutinis taškas – tai tik pradžia. Viešojoje erdvėje jis ima gyventi savarankiškai, keičiasi ir įgauna naujų prasmių. „Man labai patinka tą darbą tarsi „išmesti“ į miestą ir žiūrėti, kaip jis gyvena toje vietoje. Jis jau gyvena savarankiškai, be manęs. Laikui bėgant matai, kaip jis kinta, kaip žmonės jį priima, kaip reaguoja – vieni liečia, kiti bando pajudinti, treti net nepastebi“, – sako T. Vosylius.

Būtent ši laiko dimensija, pasak autoriaus, ir atskleidžia tikrąją kūrinio vertę. Ne viskas priimama iš karto, ne viskas patinka, tačiau tai nėra trūkumas. „Jeigu vyksta kažkoks nepriėmimas, diskusija, gal net triukšmas, tai yra gerai. Tai reiškia, kad tas objektas veikia, o laikas parodys, ar jis tikrai tiko tai vietai. Tas laiko patikrinimas yra labai svarbus“, – teigia skulptorius.

Ne mažiau svarbus jam ir santykis su žiūrovu, bet ne tiesioginis, o paremtas atradimu. „Man įdomu, kai kūrinys nėra brukamas. Gali žmogus vaikščioti pro šalį metus ar ilgiau ir jo nepastebėti, o paskui vieną dieną pakelti akis ir pamatyti. Tas atradimo momentas yra daug stipresnis nei tada, kai viskas pateikta tiesiai prieš akis“, – sako jis, kalbėdamas apie „Valtį“, kurią dalis praeivių pastebi tik po ilgesnio laiko.

Kūrėjo teigimu, viešosios erdvės objektai turi būti pakankamai aiškūs, kad būtų suprantami, tačiau kartu palikti vietos interpretacijai. „Objektai mieste, mano nuomone, turi būti tokie, kurie yra gana lengvai perskaitomi. Parodiniai darbai – jau kita tema. Ten gali daugiau užslėpti, palikti interpretacijai, o viešoje erdvėje aš nesistengiu labai daug slėpti – leidžiu pafantazuoti, bet vis tiek tai turi būti pakankamai aišku.“

Toks santykis su kūryba, pasak jo, nėra atsitiktinis – tai nuolatinis procesas. „Kūrimas yra kaip mankšta, reikia nuolat galvoti, ieškoti, dirbti. Kai įsitrauki į tą procesą, atsiranda labai daug idėjų, kurios vėliau gali virsti kūriniais. Be to, tas nuolatinis mąstymas yra būtinas, jei nori išlikti kūrybingas“, – teigia skulptorius.

Šis požiūris formuojasi ir studijų metu. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, anot jo, svarbiausia ne tik teorinės žinios, bet ir galimybė mokytis iš realiai kuriančių žmonių bei išbandyti skirtingas meno kryptis. „Labai svarbu, kad studentai mokosi iš tų, kurie patys dirba, kuria, yra matomi. Jie gali perduoti ne tik žinias, bet ir patirtį, kaip viskas vyksta realiai. Taip pat svarbu, kad yra galimybė išbandyti skirtingas technologijas, skirtingus žanrus – tai leidžia atrasti savo kelią“, – sako T. Vosylius.

Kaunas šiandien vis dažniau vadinamas galerija po atviru dangumi, tačiau T. Vosyliaus kūryba rodo, kad svarbiausia čia ne pats kiekis, o tai, kas išlieka. Skulptūra mieste nėra tik vizualus akcentas – tai ženklas, kuris laikui bėgant įgyja prasmę ir tampa neatsiejama miesto dalimi. Ir būtent tokius kūrėjus formuoja VDA aplinka, kurioje idėjos ne tik gimsta, bet ir tampa realiais objektais.