Rašytojas S. Abromavičius: „Vaižganto gatvėje slypi daugybė įdomybių“

Rašytojas Stanislovas Abromavičius sako, kad senosiose Kauno gatvėse pasivaikščiojus galima aptikti daugybė įdomybių. Vienoje jų – 102 metus skaičiuojančioje Vaižganto gatvėje apstu žymių čia gyvenusių žmonių pėdsakų: išliko autentiški namai, o ant jų kabo apie dvidešimt atminimo lentų. Tai tapo rimtu akstinu šia vieta pasidomėti išsamiau, tad rašytojas parengė knygos „Vaižganto gatvė ir jos gyventojai“ rankraštį. Į jį pateko ir 100-metį mininčio „Kauno radiofono“ istorija.

Su rašytoju S. Abromavičiumi trumpai aptariame knygoje „Vaižganto gatvė ir jos gyventojai“ atskleidžiamą Kauno radijo stoties istoriją.

– Į Vaižganto gatvę dėmesį atkreipiau 2014 metais, kai šios gatvės vardas minėjo 90-metį, sudomino vietos istorija. Dar 1924 m. balandžio 14 d. posėdyje Kauno miesto valdyba nutarė suteikti gatvių pavadinimus Vytauto kalnui, taip atsirado ir Vaižganto gatvė, pavadinta senovės lietuvių dievo garbei. Netrukus, 1926 metais, prasidėjo radijo stoties rajono kvartaliuko statyba. Įdomu, kad ten apsigyveno galybė žinomų žmonių: bent penki ministrai, diplomatai, tarp jų ir Čijunė Sugihara, taip kariškiai, aktoriai, rašytojai, kunigai, menininkai, pvz., rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas. Beje, 1932 m. pas V. Mykolaitį-Putiną kurį laiką gyveno Salomėja Nėris, ji dirbo sesers korepetitore. Ši gatvė buvo inteligentų. Garbūs žmonės čia apsigyvendavo už nuopelnus gavę sklypus arba patys juos įsigydavo. Pasivaikščiojus Vaižganto gatve matyti, kad ant namų kabo apie dvidešimt atminimo lentų!

Pamažu pradėjau rinkti duomenis apie čia gyvenusius žmones, gatvės gimimą, suradau Kauno radijo stoties darbuotojus, jų giminaičius, pasklidusius po visą pasaulį, surinkau gausybę pasakojimų, nuotraukų, aprašiau radijo stoties kūrėjus ir viską sudėjau į knygą „Vaižganto gatvė ir jos gyventojai“.

– 1855 m. Ąžuolų kalne jau veikė telegrafo stotis, 1910 m. Žaliakalnio forte pradėta statyti radijo telegrafo stotis, kuri atiteko okupantams – Rusijos armijos ryšių tarnybos daliniui. Pirmojo pasaulinio karo metais šia įranga naudojosi vokiečiai, o 1919 m. liepą radijo stotį perėmė Lietuvos krašto apsaugos ministerija. 1920 m. rugsėjį nutarta prie Vytauto parko statyti naują radijo stotį. Stoties ir statybos viršininku paskirtas Kleopas Gaigalis. Po to radijo stoties vadovu dirbo karininkas inž. Alfonsas Jurskis. Įdomu, kad jis kurį laiką net gyveno darbe.

Kiti radijo stoties darbuotojai gyveno netoliese (Vaižganto g. 21A) stovinčiame name, likusiame nuo Kauno tvirtovės laikų. Po poros metų radijo administracija persikėlė į tuom. Laisvės al. 13, radijo stoties viršininku paskirtas anksčiau net Eifelio bokšte dirbęs inžinierius Aleksandras Stankevičius.

Kauno radijo stotis buvo pastatyta ant 75 m aukščio Vytauto kalno, dar 150 m siekė antenos. Radijo rajone stovintys bokštai su antenomis matomi iš daugybės miesto vietų.

1926 m. birželio 12 d. 19 val. iš Kauno radijo stoties į eterį nuskambėjo istoriniai šaukiniai: „Alio, alio. Lietuvos radijas. Kaunas“, nuo šios dienos skaičiuojama Lietuvos radijo pradžia. Istorinę frazę per radiją perskaitė kupiškėnas Petras Spaičys.

Dabar linksma sužinojus, kad to meto naujovė radijas sukeldavo ir pasipiktinimų, ūkininkai ėmė skųstis, kad radijas, esą, prišaukia perkūniją ir žaibus, skatina lietų, o šie gamtos reiškiniai niokoja pasėlius. Sunerimusius gyventojus netrukus ėmė raminti specialios paskaitos per radiją. Beje, radijo aparatai tarpukariu atsiėjo nepigiai – tekdavo pakloti daugiau kaip šimtą litų.

– Kokius prie radijo pulto sėdėjusius darbuotojus išskirtumėte?

– 1926 m. gruodžio mėnesį radijo stotyje pranešėju pradėjo dirbti Petras Babickas, iš pradžių jis skaitė žinias. Paskui radijo diktoriais dirbo Alfonsas Vabalas, Kazys Inčiūra, Antanas Miškinis, Henrikas Radauskas, Jonas Graičiūnas, Antanas Mildažis, Bronys Raila, garsusis Petras Biržys (Pupų Dėdė), vedęs pusvalandžio trukmės laidas „Pupų Dėdės pastogėje“. Jis ne tik kalbėdavo, bet ir dainuodavo, po Lietuvą keliaudavo su koncertais. Jo trupę sudarė Antanas Šabaniauskas ir gitaristas Antanas Zabulionis.

Darbuotojai leido žurnalą „Radijo mėgėjas“ (vėliau pervadintas į „2000 metrų“), jo redaktoriumi tapo Antanas Mildažis.

„Kai būdavo šventės, pvz., Vasario 16-oji, iliuminuodavome radijo stiebą. Aš ten lipdavau ir viršuje, 150 metrų aukštyje, 1x1,5 dydžio aikštelėje, dirbdavau. Ten iškeldavau ir vėliavą. Įsidrąsinęs net neprisirišdavau. Kartą išsprūdo raktas, ir aš jį gaudydamas sprūdau ir išsilaikiau būdamas žemyn galva tik už užkištos kojos. Nenukritau“, – knygoje „Antanas Mildažis ir artimiausi jo bendražygiai“ pažymėjo A. Mildažis.

Per radiją skambėdavo žinios, orų prognozės, pokalbiai, koncertai, radijo dramos, transliuotos operos, skaityta istorinė literatūra. Buvo religinės valandėlės, atskiros laidos vestos ūkininkams. Tautiškumą eteryje propagavo karininkai, šauliai.

– Prasidėjus Vokietijos–SSRS karui, Vaižganto gatvėje ir stotyje veikė 1941 m. Birželio sukilėlių štabas. Radijo darbuotojai nepaklausė besitraukiančių sovietinės valdžios vadovų įsakymo ir nesugadino aparatūros, tad per Kauno radijo stotį pasaulis išgirdo apie Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją. Raudonajai armijai grįžtant, stotis nutraukė darbą, techninius įrenginius vokiečiai išgabeno į Vokietiją, o pačią stotį susprogdino. Tačiau, ji atgijo!

– Rankraštis jau paruoštas spaudai. Knygą „Vaižganto gatvė ir jos gyventojai“ recenzavo dr. Leonas Gudaitis ir Robertas Keturakis, redagavo Simona Grušaitė. Rankraštį siūliau kelioms leidykloms, muziejams, bet jie nesusidomėjo. Tačiau neišgyvenu, surinkau labai daug nuotraukų, pasakojimų, A. Stankevičiaus giminaičiai net iš Amerikos atsiuntė atsiminimus apie tėvus, tikiu, kad rankraštis sudomins leidėjus. Rankraštis baigtas apie 2020 m. ir nekantriai laukia tolesnio virsmo.