Pirmojo Šetenių simpoziumo atgarsiai: literatūra turi galią išsaugoti viltį

Rugsėjo 22–26 d. Česlovo Milošo gimtinėje Šeteniuose, taip pat Kaune, Kėdainiuose bei Krasnagrūdoje susitiko Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos rašytojai, poetai, vertėjai bei literatūros tyrėjai. Simpoziumo „Rašymas tamsiais laikais: Vidurio Europos literatūros šiandien“ dalyviai diskutavo apie literatūros vaidmenį istorinių sukrėtimų ir karo akivaizdoje.

Simpoziumas aktualizavo Č. Milošo kūrybinį palikimą. Šiemet minimos 115-osios Nobelio literatūros premijos laureato gimimo metinės, o jo kūryboje keliami klausimai natūraliai tapo vienu svarbių susitikimo atspirties taškų. Č. Milošo tekstai šiandien vėl skaitomi karo, priverstinių pasirinkimų, politinių ir visuomenės lūžių kontekste.

Pranešimuose, diskusijose ir literatūros skaitymuose aptarta, kaip literatūra liudija sudėtingus išgyvenimus, išsaugo istorinę atmintį, telkia bendruomenes ir padeda neprarasti vilties. Daug dėmesio skirta naujiems autoriams, ryškėjančioms tendencijoms ir karo poveikiui literatūros kalbai.

Simpoziumą pranešimu „Žibintas audroje: intelektualų vaidmuo nesuprantamais laikais“ pradėjo rašytojas Mantas Adomėnas. Jis svarstė apie literatūros svarbą ugdant gebėjimą priimti tai, ko neįmanoma iš anksto numatyti. „Literatūra turėtų mus išmokyti tikėtis to, ko nesitikime“, – teigė rašytojas.

M. Adomėno įsitikinimu, grožinės literatūros stiprybė atsiskleidžia gebėjime kurti daugiasluoksnius, kompleksiškus personažus, kuriuose atsispindi visas žmogaus vidinių patirčių prieštaringumas. Ar šiandieninė kūryba atskleidžia visą žmogaus vidinio pasaulio sudėtingumą – subtilius emocinius, moralinius ir suvokimo niuansus? Rašytojo manymu, neretai to pasigendame šiuolaikinėje Vakarų literatūroje.

Tuo tarpu ukrainiečių vertėjas, poetas, eseistas ir literatūrologas, Lvivo gyventojas Ostapas Slyvynskis, kalbėdamas apie simpoziumo diskusijas, pabrėžė bendrą skirtingų šalių žmonių patirtį gyvenant vadinamaisiais sunkiais laikais. Pasak jo, pats sunkumo pojūtis nėra empirinis dydis – ekonominius sunkumus ar socialines problemas galime apibrėžti ir išmatuoti, tačiau tai, kaip žmogus išgyvena savo laiką, yra labai asmeniška.

2022 metais O. Slyvynskis pradėjo dokumentinį literatūrinį projektą „Karo žodynas“, paremtą Rusijos agresijos prieš Ukrainą dalyvių ir liudininkų pasakojimais. Projekto esmė – paprastų žodžių reikšmes atskleisti per žmonių karo patirtis.

O. Slyvynskio manymu, svarbu dalytis asmeninėmis patirtimis ir taip kurti bendrą savojo laiko pajautimą. Kalbėdamasis su tarptautine auditorija jis vis dažniau pastebi, kad skirtingose šalyse žmonės dabartinį laiką išgyvena daugiau ar mažiau panašiai. Jie nėra nei optimistiški, nei visiški pesimistai. Rašymas, menas, bendravimas peržengiant sienas ir dalijimasis patirtimis leidžia iš atskirų žmonių perspektyvų dėlioti bendrą pasaulio paveikslą.

„Svarbu kurti pasakojimą apie pasaulį, kuriame gyvename, nes galiausiai visada prie jo sugrįžtame“, – sako O. Slyvynskis.

Nors simpoziumo dalyvius sieja Rytų ir Vidurio Europos regionas, O. Slyvynskis pabrėžia, kad regioninė perspektyva nėra ribojanti. Priešingai – ji gali suteikti savitą objektyvą, leidžiantį geriau matyti pasaulį apskritai.

Šiame kontekste jis taip pat prisimena Č. Milošą – vieną svarbiausių savo kūrybinio gyvenimo figūrų ir, kaip pats sako, „nuostabų globėją“. Rytų ir Vidurio Europa, jo manymu, yra vieta, kurioje susikerta daugybė skirtingų pasaulio perspektyvų, todėl regioninė patirtis gali tapti svarbiu būdu stebėti ir suprasti platesnį pasaulį.

Paklaustas, ką literatūra gali padaryti tamsiais laikais, O. Slyvynskis atsako trumpai: „Ji gali palaikyti mūsų viltį“. Tačiau viltį jis supranta ne tik kaip individualų vidinį jausmą. Viltis, jo žodžiais, yra tai, ką žmogus paveldi iš ankstesnių kartų ir ką palieka ateinančioms. Menas, literatūra ir rašymas padeda šią viltį išsaugoti ir perduoti toliau, kartais tapdami paskutine atrama žmogui gyvenant sudėtingame pasaulyje.

O. Slyvynskis pabrėžia ir vilties tęstinumo svarbą. Kai jos išsaugojimo ir perdavimo grandinėje atsiranda spragų, gali kilti katastrofiškų pasekmių. Jo manymu, katastrofiški sprendimai dažnai kyla iš nevilties.

Lvive gyvenanti poetė, rašytoja, vertėja, iliustruotoja ir kultūros vadybininkė Kateryna Mikhalitsyna nuo Rusijos invazijos pradžios padeda nuo karo nukentėjusiems vaikams, gyvūnų prieglaudoms ir Ukrainos kariams. Mikhalitsyna sako, kad veikti visada lengviau nei sustoti ir reflektuoti. Tačiau būtent karo metu, kai kasdienybę užvaldo baimė ir būtinybė reaguoti, refleksija tampa ypač svarbi.

„Kiekviename iš mūsų gyvena kitų žmonių istorijos. Jos didesnės už mus pačius. Turime jas papasakoti“, – sako ji. Pasak poetės, nemažai Ukrainos poetų rizikuoja prarasti arba jau prarado savo tapatybę, nes karo akivaizdoje nebeturi laiko įsiklausyti į save ir apmąstyti to, kas vyksta.

Kšištofas Čiževskis, Lenkijos rašytojas ir kultūros veikėjas, tarptautinio dialogo centro Krasnagrūdoje įkūrėjas, simpoziume kalbėjo apie „išlikimo poeziją“ – nuo Č. Milošo iki Viktorijos Amelinos. Rašytojas pastebėjo, kad karo poezijoje dažnai atsiskleidžia karo aukų vienišumo išgyvenimas. Jo teigimu, literatūra turi padėti ištrūkti iš atskirties ir vienatvės.

Prisiminta, kad Antrasis pasaulinis karas Č. Milošo kūrybai suteikė konkrečios patirties ir sustiprino poeto, kaip liudytojo, vaidmenį. Č. Milošas fiksavo tai, kas iš tikrųjų vyksta, o jį ypač domino žmogaus abejingumas kito žmogaus kančiai: gyvenimas aplinkui tęsiasi, žmonės linksminasi, nors visai šalia vyksta tragedija.

Simpoziumo dalyviai įsitikinę, kad poezija veikia kaip žaibiška reakcija į karą. Paprasta ir aiški, kartais net šiurkšti eilėraščio kalba, be pagražinimų ar sudėtingų metaforų perteikianti karo vaizdus ir išgyvenimus, yra ypač paveiki ir lengviau suprantama.

Pasak Ukrainos poetės, prozininkės ir mokslininkės Halynos Kruk, Č. Milošo poezija, kaip ir šiuolaikinė ukrainiečių karo meto kūryba, padeda įvardyti ir išreikšti mintis bei jausmus tuomet, kai žmonės patys neranda žodžių jiems nusakyti.

Be to, pastaruosius dvejus metus Ukrainoje vis dažniau rašoma ir kitomis temomis, ne tik apie karą. Ukrainos visuomenė ir menininkai nori būti siejami ne vien su karu. Jie siekia jaustis pasaulio dalimi ir būti atpažįstami ne dėl to, kad nukentėjo ar patyrė traumą, bet pirmiausia kaip menininkai.

Rašytojai grįžta prie universalių, visam pasauliui aktualių temų. Kaip sako literatūrologas, eseistas ir Ukrainos katalikiškojo universiteto dėstytojas Danylo Ilnytskyis: „Kūrėjams rūpi, kaip karo ir patirto šoko patirtį transformuoti į kažką gilesnio, apibendrinančio“.

Pagrindinė Šetenių simpoziumo mintis bene geriausiai suskamba Č. Milošo žodžiais, tapusiais jo gyvenimo principu: „Jei rytoj turi įvykti pasaulio pabaiga, vis vien reikia sodinti savo obelis.“

Susitikimas parodė, kad simpoziumo dalyviai šia nuostata vadovaujasi ne tik savo pranešimuose ir kūryboje, bet ir kasdien – remdami vieni kitus bei padėdami sunkumus patiriantiems žmonėms ir kariams. Tarptautinį Šetenių simpoziumą organizatoriai mato kaip tęstinę iniciatyvą, kuri ir ateityje galėtų auginti Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos literatūrų ryšius.

Šetenių simpoziumą rengė Kauno literatūros biuras ir kultūrinė platforma „Resonance“ (Ukraina), Lenkijos ukrainiečių draugija.