„Nemunas“ kaip epocha

Neabejoju, kad ne vienas fotografas čia ieškos savęs. Ir neras. Iš anksto jų visų atsiprašau. Pirmoji „Nemuno“ epocha truko ketvirtį amžiaus: 1967–1990 m. Iš peržiūrėtų daugiau kaip keturių šimtų fotografų, per tą laiką nors kartą publikuotų žurnale, tik kiek daugiau nei keturios dešimtys pakliuvo į jūsų rankose esančią knygą. Teko apsibrėžti atrankos kriterijus: pirmiausia – tie, kas bendradarbiavo ilgiausiai, kurių atspausdintų darbų aplankai storiausi. Turinį šiek tiek koregavo apmaudūs netikėtumai: kadais išgarsėję, o dabar kažin kur prašapę autoriai ir originalių atspaudų stoka. Važiuojant į Lietuvos literatūros ir meno archyvą (LLMA), plazdeno viltis ten rasti vaizdų, kokių reikia kokybiškam fotoalbumui. Peržiūrėjus visą saugoti perduotą medžiagą, paaiškėjo, kad išgirtasis „be galo gausus ir sistemingas“ žurnalo archyvas nei toks apstus, nei toks tvarkingas – didesnės dalies originalių nuotraukų jame nėra ir trūksta pačių įsimintiniausių kadrų, garsiausių fotografų darbų. Kas dabar pasakys, ar koks vėjas juos išnešiojo, ar patys autoriai atsiėmė. Tačiau neturėtume skųstis: bendravimas su Lietuvos fotografijos klasikais, ieškant vaizdų originalų – taip pat itin įdomi ir prasminga darbo dalis.

Suprantama, tokios apimties albumą rengiau ne viena – atrenkant fotografus ir jų darbus savo žinias bei laiką skyrė fotomenininkė Svetlana Batura ir leidinio dizaineris Darius Petreikis.

Toliau publikuojame Svetlanos (SB) ir mano (EP) pokalbį, tikėdamos, kad užrašytos mintys ir aptariami kontekstai padės skaitytojui rasti atsakymus į galimus klausimus.

Svetlana: Turiu prisipažinti – esu senų fotografijų frykė. Norėčiau sužinoti, kiek žmonių mėgsta jas žiūrinėti, analizuoti. Vintažiniais vaizdais mėgaujuosi, bandau įsivaizduoti, suprasti personažus, žvelgiančius į mane iš tų nuotraukų. Pagalvojau, kad didelės dalies archyviniuose kadruose užfiksuotų žmonių gal jau šioje žemėje nebėra, o mes vis dar į juos žiūrime, dabar, šią akimirką. Jų atvaizdai, atsidūrę šalia kitų portretų, sukuria naują suvokimo dimensiją. 70-ieji metai šalia 88-ųjų – veikėjai ir įvykiai, užfiksuoti visiškai skirtingais momentais. Šiandien juos suvokiu taip, tarsi šie vaizdai bendrautų tarpusavy. Visiška magija! Mūsų sąmonėje atsiveria naujas, iki šiol neegzistavęs paveikslas. Kalbėdami apie tai, kad kiekvienas žmogus yra atskira planeta, turėtume prisiminti, jog jam pasitraukiant, miršta ištisas pasaulis. Toks, kokio antro tiesiog nėra. Kiekvieną atvaizdą regiu kaip unikalų mikrokosmą.

Eglė: Atkreipsiu dėmesį, jog atskirų mikrokosmų visuma netikėtai tapo neaprėpiamu nemunietišku makrokosmu. Ne kartą pervertėme visus dvidešimt keturis senojo „Nemuno“ komplektus. Suskaičiavau 285 žurnalo numerius. Tai užtruko daugiau nei pusantrų metų. Taip pat Lietuvos literatūros ir meno archyve peržiūrėjome dar 35 fotografijų aplankus; kiekviename jų – nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų vaizdų, anuomet pub­likuotų iliustracijų. Ar mūsų fotografinio tyrimo pradžioje tikėjaisi rasti visko tiek apsčiai ir plačiai? Kokių lūkesčių turėjai?

SB: Nuo pat pradžios ieškojau maišto. Juk taip pavadinai tą ketvirtį amžiaus – dvidešimt ketveri maišto metai.

EP: Radai?

SB: Varčiau įrištus žurnalų tomus pajuodusiais pirštais ir bandžiau suvokti, kas gi tas maištas. Vienu metu patyriau ir nusivylimo momentų, nerasdama ieškomo nepaklusnumo, protesto. Ar tau taip nebuvo?

EP: To meto publikacijas vertinu ne vien vizualiai, o atsižvelgdama į sąlygas, kuriomis buvo leidžiamas „Nemunas“: sistemos ideologinę priežiūrą, privalomą propagandinio turinio dalį (be jos žurnalas iš viso nebūtų išėjęs), cenzūrą bei nuobaudas už publikacijas, netelpančias į sovietmečio moralės normas. Randu vaizdų ir tekstų, kurie šalia partijos pašlovinimų, komjaunuoliškų apybraižų ir „šviesaus socializmo statybų“ įamžinimo regisi lyg anomalija, akibrokštas, apgalvotai įterptas kontrastas. Ieškau prigimtinės laisvės ir jaunatviškos priešgynos. Matau pasipriešinimą – ne atvirą, veikiau simbolinį, slypintį už kadro, už strofos, už metaforos. Sunku pasakyti, ar to maišto galėjo būti daugiau.

SB: Tyrimas padėjo geriau suprasti minėtą periodą. Maištas, be abejo, buvo, nors aš šiuo atveju galbūt vartočiau kokį nors kitą žodį. Radau be galo daug man pačiai įdomių faktų apie to meto žmogaus kultūrinę aplinką, interesus, leidinio virsmus. Stebina sovietiniai simboliai, funkcio­nierių portretai, komunistiniai straipsniai, propaganda. Ir ypatingas dėmesys jaunimui, jo „teisingam“ formavimui. Visa tai labai matoma ir mane iš tikrųjų šiek tiek išgąsdino, nes, tiesą pasakius, tų dalykų neatsimenu. Suvokiau propagandos mastą sovietų Lietuvoje. Vartydama žurnalo puslapius, dažnai pamesdavau kryptį ir pradėdavau ką nors skaityti… Manau, šis archyvas turi daugybę skirtingų sluoksnių, kuriuos galima analizuoti, naudoti kaip istorinę medžiagą įvairiuose tyrinėjimuose.

EP: Išties, „Nemuno“ fondą galima tarsi tomografu „skenuoti“ įvairiausiais pjūviais: rašytojų, dailininkų, teatralų, muzikų ir netgi sportininkų vizualieji bei tekstiniai portretai, jaunųjų kūrėjų debiutai, informacijos iš Vakarų apimtys ir periodiškumas, publikacijų stilistiniai pokyčiai ir intonaciniai virsmai. Aibė temų naujiems tyrimams. Šie rinkiniai atskleidžia įvairių aspektų apie ano meto fotografus – su kuo jiems teko susidurti. Deklaruoti nepatogias idėjas, kurti savo unikalią raišką, apeinant, o kartais – apžaidžiant sovietų propagandistus bei cenzorius – tikras iššūkis. Ir čia pat – stulbinantis dėmesys detalėms. Ko vertas vien įvairių žmonių grupių – vadinamųjų „darbo kolektyvų“ – surikiavimas idealiais šachmatais!

SB: Štai vienas iš tyrimų, kurį galėčiau pasiūlyti. Reikėtų surinkti visų fotografų, naudojusių šachmatinio išdėstymo metodą, pavardes. Iš vienos pusės, tai – klasikinės fotografijos formulė, nes tokį sustatymą XIX amžiuje naudojo ir profesionalai, ir mėgėjai, ir netgi tarpukario fotografai. Tie patys broliai Giedraičiai. Žiūriu į jų nuotraukas: vieni priekyje guli, kas tolėliau – ant kelių priklaupę, o jau paskutinė eilė visu stotu surikiuoti ir dar pagal ūgį, kad centre būtų aukščiausias. Turi būti gražu. Grupinių nuotraukų estetinis suvokimas – tiesiog privalomas. Man regis, tokio komponavimo pradmenys yra iš ten, o jau iš kur atsirado ta šachmatinė tvarka, reikėtų pasidomėti: kaip minėta mada prasidėjo, kaip vystėsi toliau. Net dabar grupių vaizduose svarbiausias principas – kad visi gerai matytųsi. Tačiau sovietmečio lietuvių fotografų preciziškumas tiesiog stulbina. Negali patikėti, iki kokių smulkmenų viskas apgalvota: ne tik išdėstymas erdvėje, perspektyvoje, personažų ūgis, kūno forma, bet ir, be abejo, menkiausios detalės: jeigu bus baltos apykaklės, tai būtinai sukomponuotos į kokį nors grafinį vaizdą.

EP: Ar pastebėjai, kad anų laikų „Nemunas“ daug vietos skyrė sportui? Žurnalo puslapiuose rodyta dviratininkų, plaukikų, irkluotojų, sklandytojų, parašiutininkų, gimnastų, sportinių šokių šokėjų. Tvirto kultūros ir sporto riboženklio, regis, nebuvo. Tačiau didžiausias dėmesys teko krepšiniui. Juk ne dėl didesnių tiražų?

SB: Dėl pasididžiavimo savo šalimi kaip atskira valstybe. Tada, pavyzdžiui, Arvydas Sabonis buvo pristatomas ne kaip sovietų, o kaip Lietuvos krepšininkas. Tai labai svarbu, reikšminga pačiai Lietuvai, siekusiai nepriklausomybės. Man atrodo, šią patriotizmo apraišką valdžios struktūros ne iki galo suvokė. Bet visuomenės pareiškimas aiškus: mes esame Lietuva, esame „Žalgiris“.

EP: Kitas ryškus aspektas, auginęs leidinio populiarumą ir kaitinęs skaitytojų aistras – erotinės fotografijos. „Nemunas“ buvo pirmasis žurnalas Sovietų Sąjungoje, išdrįsęs atspausdinti moters aktą. Tai praskynė šiam žanrui kelią. Akto fotografija protarpiais vis pasirodydavo žurnale. Už nuogų panelių nuotraukas vyriausiųjų redaktorių pelnyti papeikimai redakcijos nesustabdė, o prasidėjus perestroikai, tokių atvaizdų atsirasdavo kone nuolat. Galima stebėti, kaip per tuos kelis dešimtmečius keitėsi pub­likuotų aktų stilius – atvirėjo, išdrąsėjo ir… banalėjo.

SB: Aš tai įvardyčiau kitaip: žurnalas išdrįso skelbti ne tokius estetiškus erotikos kadrus, peržengiančius tam tikrą ribą. Galbūt tai buvo ne vien atrankos problema – ilgainiui fotografai patyrė išlaisvėjimą, kuris staiga tapo nesuvaldomas, ypač kalbant apie akto žanrą. Sudėtinga kalbėti apie erotinių fotografijų raidą, nes sovietinėje Lietuvoje aktų buvo kuriama daugybė – „Nemunas“ spausdindavo tik trupinėlius. Net pirmuosiuose žurnalo numeriuose pasirodę estetiški aktai kai kurių sovietinių puritonų akimis prilygo pornografijai.

EP: Išties, į redakciją plaukė pasipiktinimo laiškai: grąžinkite pinigus, sumokėtus už tokį pasileidimą!

SB: Čia suvokimo problema: vieni supranta, kas yra menas, kiti bijo net nuogumo paminėjimo, o nepridengto kūno vaizdas jiems kelia frustraciją.

Visgi, galvojant apie mūsų fotografijos mokyklą, šiam žanrui atsivėrė naujos galimybės – prisiminkime Nidoje nuolat vykdavusius akto fotografijos plenerus. Tai buvo neatsiejama meninės fotografijos dalis. Moters kūnas ir gamta.

EP: Tam pagrindus padėjo Rimantas Dichavičius. Vėliau prie jo prisijungė kiti. Tiesa, yra svarbi, paplitusią legendą koreguojanti detalė – pirmoji akto fotografija „Nemune“ buvo ne Dichavičiaus. Jos autorius – Vilius Naujikas. Nuotrauka publikuota 1967-ųjų antrame numeryje. Šiaip ar taip, jie pirmieji drąsius kadrus nusprendė viešinti spaudoje, o netrukus – ir parodose.

SB: Galima išvardyti nemažai meistrų, kurie staiga, tarsi vienu metu, ėmėsi akto. Aš net manau, kad sovietmečiu susiformavo požiūris, jog humanistinė fotografija – tai toks reportažinis judėjimas, Antano Sutkaus stiliaus. O jeigu nori kurti meninę fotografiją, reikia moters kūno. Būtina fotografuoti aktą.

EP: Arba gamtą. Arba moterį gamtoje. Tą idealiai darė Dichavičius, taip įtvirtindamas fotomenininko, nebe reportažisto, ne istorijų pasakotojo, o esteto poziciją. Šiame kontekste itin ryškus Rakausko fenomenas, besiskleidžiantis per visą „Nemuno“ istoriją.

SB: Tarp mudviejų kalbant, Rakauskas – gerokai įdomesnis už daugelį mūsų fotografijos grandų. Ir iš tiesų liūdna, kad jis tarsi šiek tiek primirštas. Gal dėl to, kad buvo labai kuklus? Net dabar, jo jau nebesant, Rakausko fotografija daugeliui atrodo savaime suprantama.

EP: Ar ne todėl, kad fotografavimą „Nemunui“ jis visų pirma laikė savo pareiga? Reikėdavo iliustracijų straipsniams, ką nors pasiūlydavo kolegos fotografai, to nepakakdavo, tad pats imdavo į rankas fotokamerą. Per metus – dvylika numerių, numeryje – po penkias, aštuonias, net po dešimt Romualdo nuotraukų. Jam pakluso įvairiausi žanrai: reportažas, portretas, iliustratyvus ar abstraktus peizažas. Iš tiesų, sunku tiksliai apskaičiuoti jo indėlį, nes dažnai ten, kur nenurodytas nuotraukos autorius, galima spėti: ji – Rakausko. O meninei kūrybai reikėjo rasti laiko, turėti galimybę atsitraukti nuo redakcinės rutinos. Fotografija didžia dalimi buvo jo darbas, pareiga, galbūt todėl iš darbinių kadrų negimė nei ciklai, nei albumai, nei parodos. Žinoma, tai tik mūsų prielaidos. Vieną kitą nuotrauką iš savo garsiųjų ciklų Rakauskas publikavo ir „Nemune“, tačiau jų kiekis neprilygsta gausybei kadrų, skirtų tik žurnalui.

SB: Pavyzdžiui, Romualdas Požerskis kūrė ciklais. Prisiminkim jo ilgamečius projektus, tokius kaip „Mažasis Alfonsas“. Ar žinai, kas sumanė jo ciklą „Neramūs keliautojai“? Požerskis jaunystėje buvo baikeris, fiksavęs savo draugus ir keliones. Išvydęs šiuos kadrus, menotyrininkas Tomas Pabedinskas sugalvojo, kad jie gali tapti tiek atskiru leidiniu, tiek paroda. Manau, lygiai taip pat ir Rakauskas – fotografavo, nes negalėjo to nedaryti. Mes jo nuotraukas vertiname kaip puikios kompozicijos, ypatingos nuotaikos ir estetikos pavyzdžius. Tačiau, esu tikra, toje kūrinių gausoje būtų ne vienas ciklas, kuris nesusiformavo. Veikiausiai Rakauskas savęs negalėjo įsivaizduoti be žurnalo – šis jam tapo kūrybinės raiškos platforma. Pats „Nemunas“ buvo milžiniškas Rakausko ciklas. Ištisa epocha.

EP: Kartais dingteli – gal aname gyvenime buvau suvalkietė: man visad gaila, kad geri dalykai prapuls. Šiuo atveju – ypač. Reto grožio, neabejotinai vertingos fotografijos dūla LLMA fonduose, ir vos vienas kitas lankytojas kreipiasi į archyvarę Rasą, norėdamas jas apžiūrėti. Kaip anuomet „Nemunas“ buvo vadinamas fotografijos mokykla, taip ir dabar žurnale publikuotos nuotraukos gali pasitarnauti tam pačiam tikslui. Archyvų tyrinėjimo šiek tiek ragavo ir šešiolika tavo mokinių – Kauno kolegijos Menų akademijos fotografijos studentų.

SB: Tikrai, „Nemuno“ archyvas – puiki mokykla, ypač turint omeny, kad prie jo prisilietė pirmakursiai. Su kai kuriais garsiais autoriais jie susipažino būtent tyrimo metu. Jau dabar galima justi, kokį pagrindą jiems paklojo ši patirtis.

EP: Įdomus dalykas: žurnale gausu užsakomųjų fotografijų – straipsnių iliustracijų – ir, mano akimis, dalis jų stokoja gyvybės. Savomis rankomis iščiupinėjus tūkstančius (tiesiog nebesuskaičiuojamą kiekį) nuotraukų, man jos sugulė į savotišką tipologiją. Vienas tipas – jau minėta iliustratyvioji fotografija. Kitas – meninė, t. y. fotografo debiutas ar pristatymas, kai jauti, jog, atnešdamas Rakauskui į „Nemuną“ savo darbų aplanką, autorius surinko, ką turėjo geriausio, – visą savo sielą sukišo į tą papkutę, iš kurios Romualdas išgrynino esenciją. Ir yra fotografija, kuri, nors būdama užsakomoji, vis tiek yra meninė: tokia išskirtinių meistrų lyga, kai fotografas daro tai, ką reikia, bet taip gerai, kad rezultatas tampa menu.

SB: Jeigu menininkas nori išreikšti savo pasaulio suvokimą fotografijomis ir turi asmeninį braižą, išskirtinį matymo kampą, tampa atpažįstamas, o ilgainiui – žinomas.

EP: Iš tiesų daugelis „Nemuno“ bendradarbių savo kelią čia pradėjo labai jauni. Įsivaizduok: pirmasis leidinio vadovas Antanas Drilinga buvo jauniausias žurnalo vyriausiasis redaktorius (koks oksimoronas!) visoje Sovietų Sąjungoje. Kai pradėjo eiti šias pareigas, jam tebuvo trisdešimt vieneri. Rakauskas iliustracijų skyriaus vadovu tapo dvidešimt šešerių; Dichavičius talkino Drilingai būdamas trisdešimties. Romualdas Požerskis ir Virgilijus Šonta 1974 m. balandį debiutavo žurnalo rubrikoje „Studentiška galerija“.

SB: Tikriausiai todėl jaučiamas toks stiprus redakcijos palaikymas jaunajai kartai. Dauguma pradedančiųjų buvo aukštųjų mokyklų fotografijos būrelių ar studentiškų klubų nariai. Publikacijos žurnale itin motyvavo. Galima įsivaizduoti jauno kūrėjo virpulį, kai jo nuotraukos atspausdinamos „Nemuno“ puslapiuose. Fotografo pristatymas. Ne fotomėgėjo – fotografo! Be abejo, darbų pasiūla buvo didelė, tad vyko rimta atranka. Man regis, dabar tokio palaikymo pradedantiems autoriams labai trūksta. Arba jiems reikia milžiniškų pastangų, kad būtų pastebėti.